Justino Dabulskio Blogas

Tarkim, surenkate gabių ir protingų, bet darbo nerandančių absolventų komandą, pridedate kelis dėstytojus, mokytojus, nenorinčius dirbti už grašius, ir atidarote mokslo darbų rašymo biurą. Referatai, kursiniai, magistriniai, bakalauriniai darbai ir visa kita, ko reikia tik dėl diplomo studijuojantiems žmonėms. Kadangi darbai vienetiniai, rašomi profesionalų ir gerai įvertinami, tai visa didžioji dalis egzistuojančios paklausos naudojasi jūsų paslaugomis.  Greitai įsisukate, uždirbate gerus pinigus, plečiatės.

Kadangi veikiate ne pogrindy, dėl  žiniasklaida ir visuomenės susidomėjimo į Jus atkreipia dalis gudrių, bet ne protingų žmonių. Ne dėl to, kad smerktų ir  bandytų įteigti, jog tai tam tikra prasme nesąžininga, tiesiog mato dar vieną pinigų darymo nišą ir turi viziją, kaip sugriauti Jūsų susikurtą monopoliją. Be abejo, konkurenciją laikote ir suprantate kaip visiškai normalų rinkos reiškinį, tad jos visiškai nebijote ir ruošiatės konkurencijai. Čia ir prasideda visos problemos – jūs jauni, šiuolaikiški ir galvojate, kad išlaikyti ar išsikovoti savos rinkos dalį pakaks gerų marketingo sprendimų ir kokybiškų produktų.

Deja, klystate. Tie ankščiau minėti gudrūs, bet ne protingi žmonės verslo darymą ir marketingą suvokia visai kitaip. Aiškiau – per pažįstamų pažįstamus ar kitais kanalais susiranda įtakingesnius dėstytojus, rektorius, dekanus.  Pateikia paprastą pasiūlymą – pateikiame pilną informaciją: mūsų rašytus darbus įvertinate aukščiausiais balais, konkurentų – neigiamais, visiškai neatsižvelgdami į kokybę. Pinigus dalinamės.

Manot nesutiktų ?  Sutiktų, nes pinigai gali nupirkti daug, o ir tie gudrūs, bet ne protingi žmonės  gali pateikti ultimatumą arba – arba. Kas nutinka su jūsiškiai kontorai? Arba bankrutuojate, nes dėl nuolatos gaunamų darbų neigiamų užsakymų nebegaunate užsakymų, arba tiesiog atsisakote gražios verslo vizijos ir perimate visas senąsias tradicijas ir ieškote, su kuo “galėtumėt”dalintis” pelną.

Taip, šiame verslo modelyje daug kur trūksta logikos ir vargu ar bent iš dalies toks pilnas variantas būtų įmanomas realybėje. Bet esmė – idėja kaip pavyzdys. Pritaikykit ir įsivaizduokit tokį verslo modelį bendru valstybės mastu ir žinosit, kaip viskas viskas vyksta. Konkursai, tiek pirkimų, užsakymų ar bent kiek į rimtesnes valstybės tarnautojo pareigas  – tik dėl bendro vaizdo, nes viskas nuspręsta gerokai prieš ką nors organizuojant. Pažįstami, giminaičiai ir, žinoma, pinigai – pagrindiniai kriterijai. Beveik galima išvesti priklausomybę – užimamų pareigų svarba atvirkščiai proporcingą sugebėjimams ir žinioms.   Ką jau bekalbėti apie rimtus projektus, kur pinigų sumos – šešiaženklės. Yra išimčių, bet retai.

Ir labai pikta, kai didelį dėmesį skiria iš esmės smulkiems nusižengimams. Tai prigauna į darbą važinėjant tarnybiniu automobiliu, tai priedą  prisidėjo prie atlyginimo metų gale ar paėmė porą butelio viskio kaip kyšį. Blin, to taip pat neturėtų būti, bet klausantis tokių istorijų kartais pačiam norisi išmaukti vieną kitą taurelę. Nes labai paprasta – kai tvarkaisi, iš pradžių surenki didžiąsias šiukšles, o tada jau gali šluostinėti mažas dulkeles. Kai darai atvirkščiai, kažin ar kas pavyks.

Tai nenaujiena ir niekam nėra paslatis. Na, paslaptis, bet vieša. Ir žmonės sako, kad išmirs dabartinė karta, ateis nauji, šiuolaikiški žmonės ir viskas atsigaus. Dėl to labai abejoju, nes jaunimas sparčiai mokos. Perima visas tradicijas, sužino, kas efektyviau, ar kas blogiausia  -  tampa aplinkybių auka, kai kitos išeities neturi. Maždaug  taip pat, kai vaikas, augęs šiukšlyne ir nesuprantantis, kad gali būti ir kitoks gyvenimas, greičiausiai ir suaugęs ten tęs savo dienas. Tad nebūtų nieko keisto, jei ir po tų 50-ies metų lietuviai skųsis, kad gyvena korumpuotoje valstybėje.

Kita  bėda – žmonės išvažiuoja į kitas šalis ir ten tęsia savo gyvenimą. Ir ne tik tie, kur stato namus ar plauna indus, bet ir realiai turintys potencialo ką nors nuveikti svarbaus.  Paskutiniu metu galvoju, kad jei baigčiau mokyklą dabar  – turbūt keliaučiau mokytis kitur. Man nėra blogai ir čia, to minėto potencialo aš gal ir neturiu, bet vis tik norisi gyventi, matyti ir girdėti kitokią aplinką ir kultūra.

Sulaiko ar sulaikytų tik ta mintis  -  skęstantį laivą pirmosios palieka žiurkės, įgula – paskutinė. Ir dėl to:

Labai tikiuosi, kad kada nors visi tie žmonės turės kuo didžiuotis, o jų darbas ir pastangos nebus nuėjusios šuniui ant uodegos.