Velnio akmuo 2010 || Mini dienoraštis ir įspūdžiai
Iš Vilniaus pajudėjom jau gerokai po 19 val, kai pirmieji pasirodymai buvo gerokai įsibėgėję. Saulė jau nebe tokia kaitri, nuotaika gera, tai po nepilnos valandos jau stabtelėjome Anykščių pradžioje pasikalbėti su vietiniais draugais. Ilgai netrukom, nes kažkur tolumoje girdėjosi griaudėjanti muzika, taip lyg ir kviesdama greičiau pasiekti galutinį tikslą. Dėl visa ko pasiklausėm kelio iki Dainuvos slėnio, nors to nereikėjo – važiuojant per Anykščius kiekvienoje sankryžoje buvo sudėtos rodyklės su nuorodom į Velnio Akmenį.
Slėnio ir festivalio pašonėj iš karto galima įsitikinti, kad skelbta griežta apsauga nebus tik mitas. Viską juosianti tvora, kelios poros apsaugos darbuotojų įdėmiai tikrina tiek automobilius, tiek kuprines ir krepšius. Iš karto smagus vaizdas – ne vieną kompaniją sėdi prie vartų ir naikina atsinešta alų, nes vidun jo gabentis negalima. Taupydami laiką ir pinigus automobilį paliekam prie vartų esančioj aikštelėj ir žengiam pirmyn. Duodu patikrinti kuprinę, parodau bilietą ir gaunu apyrankę, vėl leidžiu patikrinti daiktus. Apsauga maloni, bet savo, kaip darbuotojų vardą, bando pateisinti visu šimtu procentu.
Beeinant link scenos iš karto pradėjau keikti apyrankes. Žiūriu, kad popierinė, priklijuota, tai galvoju, įšoksiu į upę ir nieko iš jos neliks. Bet, pasirodo, klydau, nes teko ne kartą maudytis (net grįžus po dušu ir pamiršus nusiimti), bet atlaikė kaip priklauso.
Nusileidžiam į patį slėnį, prie scenos, kur jau dalyvius bandė užvesti Argharus. Kaip pirmieji festivaly matomi atlikėjai man skamba neblogai, bet ne tiek, kad nesinorėtų pirmiau įsikurti palapinių miestely. O jame palapinių netrūksta, bet man įdomu tai, kad ramiajame kempinge jų vos ne daugiau nei aktyviajam. Kažkaip galvojosi, kad daugiau žmonių šėls visą festivalį non stop, bet pasibaigus koncertams buvo pakankamai visur ramu. Gal net per ramu. Susiradom vietą pamišky ir netoli paplūdymio, prajuokinom kaimynes kol pastatėm palapinę ir iškeliavom klausyti Dominanz.
Dominanz pasirodymas pakankamai įstrigo. Gali būti dėl to, kad buvo vieni iš tų nedaugelio negroję black/death metalo, kurio man buvo ryškiai per daug. Šiaip jų skambesys buvo pakankamai išskirtinis. Nors rimtesnių improvizacijų (tai ko labiausiai ir norisi per koncertus) taip pat trūko.
Atėjo laikas ir patestuoti nemažai aprašytam maistui, ir alui. Pirmiau griebėm alų, bet ką čia ir pasakysi – Tauras visada skoniu labiau priminė alaus gėrimą. Bet aukoti 5 litus nebuvo taip gaila, kai viršuje, prie vaflinės, pamatėm pardavinėjamą tamsųjį . Jis gal ir ne toks skanus, bet bent jau jauti, kad tikrai geri alų. Maistas – pupelių troškinys, kalakutiena, vafliai – buvo skanu ir ne per brangu. Sakyčiau, tokiom sąlygom maisto pasirinkimas nemažas ir normalią kainą. Labiausiai sužavėjo arbata – už tris litus gauni 0,5l neįprasto skonio arbatos. Kelis pakelius Aštrios su spygliais parsivežiau namo .
Bevaikštinėjant šen bei ten atėjo eilė ir festivalio viniai – Mayhem. Be abejo pats rimčiausias pasirodymas, kurio atėjo pasižiūrėti ir daugiausiai žmonių. Muzika kiekvienam pagal skonį, bet pasirodymas buvo rimtas. Nebuvo vien grojimas pakratant plaukus ant scenos, bet ir šou. Jau vien popiežiaus apdaras, virvės ir kiaulės galva davė savo efektą. Publika užsivedė kaip reikiant ir tikrai ne vienas atidavė paskutines to vakaro jėgas. Tiesa, vietinė spauda rašo, kad mesta kiaulės galva kažkam sulaužė nosį, tik kažin kiek tame teisybės?
Po koncertų ėjom ragauti kavos. Velnias, tos spicy metal skonį dar ir dabar jaučiu. Tuo pačiu pašnekinom ir pardavėjas. Vargšės – sako metalo niekada neklausom, o čia tokia pekla. Dar kai pajuokavau, kad rytoj bus dar grieščiau, tai sunerimo . Klausia – tai rytoj jau tada čia ką nors ir aukos ?
Dar patraukėm ir miestelį, pasižiūrėti kaip gyvena Anykščiai naktį. Tuščia, ramu, bene vieninteliai garsai – iš slėnio besigirdinti muzika. Tada kilo klausimas – ar uodai žiauriai nemėgsta metalo ar tiesiog gerbia metalistus. Nes slėny beveik neįkando nė vienas, o išėjus puolė kaip pamišę.
4 val jau miegas dominavo – kas palapinėse, kas ant žemės, kas ant suoliukų. Rokotekoje žmonių šoko mažai, prie nemažo laužo sėdėjo vos vienas kitas. Kaip kažkas juokavo, net Purpuriniame vakare pernai buvo ramiau. Nors iš dalies suprantama – ne vienas taip atidavė jėgas per Mayhem, kad tuo viskas ir pasakyta. Keliaujant į palapinių miestelį nuo scenos pasimatę bene didžiausias festivalio minusas – jokio apšvietimo tame take. Pora šviestuvų būtų tikrai nepamaišę, ypač kai aplink medžiai, naktis ir dominuojanti juoda spalva.
Ar yra čia dar merginų? Yra merginųųų ?…. Ir tik laisvų…
Kur mano maikė ? Kur makė ? Kaip aš dabar be maikės ?
Tokie šauksmai ir praeinanti apsauga ar policija su šunimis buvo vieninteliai triukšmadariai ryte.
Naują diena, o tiksliau rytą, pradėjau šiokia tokia nuostaba. Jau po 8 val šiukšlių konteineriai buvo ištuštinti, aplink sceną numesti tušti bokalai ir kitos liekanos surinktos, bioWC ištuštinti ir, kiek tai įmanoma, apvalyti. Tai paliko įspūdį, nes ne visada taip rūpinamasi tvarka, ypač, kai žinai, jog dar tas pats laukia už paros.
Naują dieną pradėjom arbata ir ekskursija po Anykščius. Aplankėm Puntuką, matėm Siauruką, pasimaudėm Rubikio ežere, išbandėm vasaros rogučių trasą. Miestelyje, vietinėj norfoje, sutikom ir pirmuosius kontrabandininkus - pirko dėžę to paties Tauro alaus, tik kad už tradicinę kainą. Pasidomėjus, kaip žada pernešti per sieną, sakė kol kas nežino, bet realiausi variantai – perplukdyti per upę arba permesti per tvorą einant iš miškelio pusės. Ir šiaip linksma – vienas nusprendęs pasivažinėti su vežimėliu vos neįvairavo į sukrautas dėžes, kitas sulaukė vietinių bobučių žvilgsnių atėjęs vien su maike ir trauzais.
Grįžtant pašnekinau ir apsaugą. Įdomiai, kaip dirbti skambant metalinei muzikai, kiek alaus konfiskuota:
Muzika normaliai, visi ramūs, nepikti. Energetinių parduotuvėse dar yra, tai ištversim ir šią naktį. O alų pilti kai nenori palikti tai nesinori, taip žinokit širdį skauda…
Kaip tik tada apieškant vieno vaikino mašiną rado ginklą. Nežinau kokios rūšies ten buvo, bet kai nenorėjo atiduoti, pasakė griežtai – arba – arba. Tad vis dėl to ta rimta apsauga blogai nebuvo – jei kai ką ir varžė, bet nesusipratimus užtikrino iki minimumo. Nors, nežinau, kodėl dviem jaunuoliams leido prasinešti vuvuzelas…
Iš pirmųjų tos dienos koncertų vėl niekas ypatingo dėmesio nepatraukė. Vėl truko šarmo iš atlikęjų. Nors iš kitos pusės, jiems gal sunku parodyti viską, ką gali, kai prie scenos stovi vos keliasdešimt žmonių. Nors merginos iš White Skull buvo pakankamai egzotiška
Kol kas įdomiausia dienos dalis – MC Growl turnyras, kur eiliniai festivalio dalyviai galėjo pademonstruoti, ką sugeba su savo gerklėmis. Reikėjo growl‘inti iš karto paruoštus ketureilius. Kartais ėmė juokas, kartais nuostaba, bet buvo įdomu. Nors buvo kilusi sąmokslo teorija, kad vienam iš favoritų muzika grojama tyliau, bet sakom, kad buvo nusisekusi pramoga. Su nemaža žmonių minia jį taip pat stebėjo ir prancūzai Nightmare.
Vėl eilė koncertams – grojo Devious, Gorath, kurie paliko bene patį liūdniausią įspūdį iš visų festivalio grupių. Per tą laiką nusimaudėm upėj, žaisdami kortomis su kaimynėm išsiaiškinom, kas tarpusavy didžiausias durnius ir šiaip chillout’inom prieš saulę, kol ausų nepatraukė naujos grupės garsai. Nuėjom prie scenos, o ten jau siautėjo Nightmare. Bene vienas smagesnių pasirodymų. Vokalistas puikiai bendravo su publika, labai aktyvus, o pasirodymas su improvizacija ir užvedantis. Pastebėjau, kad į pasirodymo pabaigą atėjo vis daugiau žmonių ir niekas labai ramiai nenustovėjo. Ir šiaip heavy tada buvo vietoj ir laiku.
Tą vakarą dar laukė dar 5 pasirodymai, vėl didžiausio gerbėjų būrio ir simpatijų susilaukė Tankard – smagioji alaus grupė. Kiek teko klausytis atsiliepimų, buvo viena labiausiai visiems patikusių grupių, pasistengusi, kad chebra prie scenos tikrai neliūdėtų.
Vėliau jau kažkaip norėjosi rokotekos. Tą vakarą ir supratau, kad ji, o, tiksliau, ten grojama muzika, nakčiai buvo itin vykęs sumanymas. Girdėti Saxon, Janis Joplin, Black Sabbath, Boston, The Eagles, Thin Lizzy, Motorhead, GnR ir kiti skambėjo tiesiog nuostabiai.
Dar patraukėm į naktines maudynes, pasėdėjom prie laužo, pasidžiaugėm muzika. Kompanija palaikė nemiegantys, kaimynės. Jau gerokai patekėjus saulei pagrindinė scena buvo išrinkti, apsaugos nebesimatė, ne vienas dalyvis iškeliavęs namo. Nelaukę oficialaus uždarymo patraukėm ir mes.
Kaip bebūtų, festivalis vis dėl to patiko. Nors minusų muzikos atžvilgiu buvo, bet ties pagrindiniu kriterijumi – ar lankytumeisi dar kartą – dėčiau kryžiuką.
Šiek tiek savų nuotraukų:
Dar įspūdžių pas kolegas blogerius:
Jei patiko įrašas, norite pareikšti savo nuomonę, galite nesikuklinti ir palikti komentarą!