Justino Dabulskio Blogas

Pasigirsiu, kad beveik esu įvaldęs greitąjį skaitymą. Bent jau esu netoli to. Dėl to skaitant nesigilinu į visas smulkias detales, atskirus žodžius, stengiuosi greitai pagauti esmę ir ką norima pasakyti tekste. Bet jei jau skaitau knygą savo malonumui, pasistengiu, kad skaitymas įgautų šiek tiek tikroviškumo. Knygos veikėjus, pagal aprašomas jų detales, susieju su realiais žmonėmis – draugais, kaimynais, pažįstamais. Jei aprašomas storas žmogus, visada akyse iškyla kaimynas, jei rašo apie linksmą žmogų – matau savo kambarioką, jei veikėja – graži mergina, tai akyse iškyla gražiausios matytos panelės vaizdas. Ir toliau istorijoj aš matau tik juos.

Ir nebūtinai viskas atsimuša į išvaizdą: kartais man tą veikėjo sutapatinimą su kažkuo nulemia ir formuojamas charakteris, situacijos, elgsena. Net jei aprašo didelį šunį, matau savo Čigonę, kuri nėra jau labai didelė, bet pirmiausia aš ją pamatau vaizduotėj kai kalba apie šunį. Man taip smagiau. Arba realiau, kažkas apčiuopemiau. Nežinau, kokiu žodžiu tinkamai viską apibūdinti.

Panašiai ir su tinklaraščiais. Tik dažniausiai viskas sukasi apie patį autorių. Net ir man to nenorint, skaitant įrašą vaizduotė pradeda dirbti. Skaitau kokį straipsniuką ir akyse tuo pačiu matau autorių, įsivaizduoju, kokiu tonu jis viską pasakotų gyvai, kokia veido išraiška galėjo būti vienoje ar kitoje situacijoje, kaip jis dėsto savo mintis rimta ar linksma veido išraiška. Ir ne viskas vien apie išvaizdą.

Bet manau svarbiausias dalykas šiuo atveju – mano įsivaizduojamas paveikslas žmogaus nepriklauso nuo tiesioginio apibūdinimo. Čia jau vaizduotei svarbus įrašo tekstas, apskritai visas blogo turinys, kartais slapyvardis, vardas, blogo pavadinimas, atskiri įrašai, komentarai ar net blogo dizainas. Ne daug blogerių savo tinklaračiuose turi patalpinę savas nuotraukas, daugumos jų nepažįstu ir gal net nesu matęs. O matyti vien tik tekstą su nuotraukomis pc ekrane nesinori. Dėl to ir papasakosiu ką aš dar matau skaitydamas jūsų tekstus.

Nesuklysiu, manau, kad PinkCity yra tas blogas, iš kurio įrašų galima susidaryti realiausią vaizdą apie autorę. Jau vien akcentuojama rožinė spalva. O visi užsiminimai apie drabužius, batus, papuošalus, kitas smulkias detales. Tokia išskirtinė kalba rašymo, pabrėžiamas tinklaraščio asmeniškumas leidžia mano vaizduotėj iškilti blondinei, besirausiančią parduotuvėj. ir ieškančią pink spalvos maikučių, arba pabudusią ryte rožiniuose pataluose ir svajojančią, kaip išsisukti nuo darbo dienos. Net veido kontūrai ryškėja. Barako.net chėbros įrašai iškart primena gerą tūsą ir besilinksminančių draugų vaizdą. Vienastoks iš Nežinau man visada dėl savo įrašų gausos atrodė kaip suvargęs, nuo kompiuterio neatsitraukiantis darbocholikas, skaitant Žaliąsias mansardas prieš akis matau savo lietuvių kalbos mokytoją, Nuolaida man primena bičiuką, siūlantį kažką įsigyti už gerą kainą, nors su turiniu blogo tai nesusiję. Nepo skaitydamas vis matau žuvų akvariumą ir prie jo sėdintį atskalūną, Kleiva man asocijuojasi su tais laikais, kai sėdi jaunas dar mokykloj ir galvoji, kad tik greičiau pasibaigtų pamokos.

Kartais vaizduotei įtaką padaro tik keli įrašai – štai Žavintą dabar skaitydamas matau kaip merginą, ryte per vėlai atsikėlusią, skubančią gatve į darbą ir begalvojančią, kur čia nusipirkus kavos. Skaitau Juozą ir matau, kaip kažkas sėdi lietuvių kalbos pamokoj paskutiniam suole ir bando įaiškinti, kad buvo neteisingai įvertintas.

Turinys svarbu ir kartais tik jis man sukuria vaizdą. Dėl to jau nustoto rašyti blogo apie mafiją autorius man visada buvo Tonis Soprano. Kai skaitinėjau Dievų blogą, vis matydavau vyrą, kuriam kažkas kažkada pakišo koją, sėdintį tamsioj prirūkytoj patalpoj ir vis kuriantį keršto ar pasaulio užkariavimo planus planus. Pragaro virtuvė – tai virėja, vienoj rankoj laikanti katę, su kita maišanti tešlą, o skaitant DŽ matau užsislaptinusį, prie kompo sėdintį savo srities asą, Slave – enciklopedijas beskaitantį visų sričių specialistą, Ežiuką Vilniuje – Saulėną, beieškantį įdomybių Šiauliuose.

Bet geriausia, kai man pavadinimai ar net pats blogas sukelia asociacijas su kažkokiu daiktu. Štai jei užsuko paskaityti qemmo įrašų, vis pagalvoju, kam paskolinau ir kas man negrąžina žodyno, Scania gti vis primena lenktyniaujančias autostradoj fūras, kai viena važiuoja 90, kita 92km/h, o koks asilas mirksi šviesom tau, kad tipo važiuok greičiau, apsilankydamas bloge apie Alytų matau akyse ženklą kely Kaunas – Vilnius, kad iki Alytaus dar liko 64 ar kažkiek ten kilometrų, o jei apsilankau Red Velvet, visada kažkodėl įsijungiu paklausyti Guns N’roses, o neverdie visada į akis iškelia karstą, nors ir niekaip įrašai su tuo nesusiję. Kaip ir dažniausiai kitais atvejais.

Ir jaučiu dar galėčiau apibūdinti savaip ne vieną blogą, sukeliamas asociacijas ar vaizduotėje kylančias autorių figūras. Aišku, tik tuos, kuriuos dažniau ar rečiau skaitinėju. Vaizduotėj juk nėra ribų.

Ir pabrėžiu, nors ir aprašiau kai ką kaip matau, bet tai nereiškia, jog tikiu, kad išties taip yra realybėje. Tai tiesiog mano vaizduotės žaismas!