Justino Dabulskio Blogas

Sako, kai daug motinų auklėja vaiką, tai jis iš viso lieka be galvos. Gal ne visai pažodžiui taip turėtų skambėti ši patarlė, bet esmė vis tiek ta pati. Krepšinis ir kitos komandinės sporto šakos pukiai tą supranta ir dažniausiai tuo vadovaujasi  – komandai vadovauja vienas puikus strategas, o jam asistuoja kiek mažiau patyręs treneris. Ir atvirkščiai kartais būna – asistuoja puikus treneris, o galutinius sprendimus priima ne visai  savo kompetenciją atitinkantis specialistas.  Gal su retomis išimtimis nacionalinėse rinktinėse, bet dažniausiai naudojamas toks modelis.

Ir būčiau turbūt kvailys, jei sakyčiau, kad tai yra blogai. Nes tai turi  pliusų – nepatyrę treneriai turi iš ko mokytis, įgyja  praktinės patirties ir vėliau jas pritaiko rimtesnėse pareigose, mažiau trinties tarp žmonių. Juolab, kad kartais žaidėjai pademonstruoja, jog daug žvaigždžių vienoje komandoje sugeba sukelti tik  chaosą. O treneriai juk kartais būna ne mažesnio ryškumo žvaigždės nei žaidėjai.

Bet stiprus tikslas tuo ir yra nuostabus, kad žmones sugeba suvienyti. Ir Jūs kartu su manim įsivaizduokit, kas būtų, jei lietuviams pabostų likti, trakim,  už OŽ krepšinio finalo ribų. Ir sutelktų visas pajėgas  šiam tikslui.  Susirinktų ne tik geriausi žaidėjai, bet ir … treneriai.

Puolimą tobulina Sireika ir Sakalauskas su Kemzūra, gintis moko Kurtinaitis su Girskiu, su žaidėjais sezonu metu bendrauja Butautas, įvairiais klausimais konsultuoja Nelsonas, o per rungtynes pagrindiniu smuiku griežia Kazlauskas. Prisideda dar keli specialistai, idealiai išmanantys tam tikrą sritį. Visi pamiršta asmenines ambicijas, principus, nekelia intrigų. Jei dar tuo atžvlgiu protingai pasielgtų federacija, iš vis būtų nuostabu.

Nemaža tikimybė, kad ištiktų fiasko, bet man realesnis variantas tas,  kad toks trenerių štabas rinktinę sustiprintų nemažiau, nei porą labai pajėgių žaidėjų.