Justino Dabulskio Blogas

Saugos diržą prisisegu beveik visada, nepriklausomai nuo to, kurioje automobilio pusėje sėdžiu. Ne tiek galvodamas apie saugumą ar kad pamatys pareigūnai ir teks mokėti baudą. Matyt, atlikus  21 kartą iš eilės, visa tai tapo geru įpročiu. Juolab, kad esu optimistas ir visada sėsdamas į automobilį stengiuosi galvoti ne apie tai, kad gali tekti lėkti pro automobilio langą, o kad be jokių nesklandumų pasieksiu kelionės tikslą. Net nesistengiu aš to įpročio atsikratyti – gi visai nemaišo.

Turbūt, matydami sektiną pavyzdį, dažniausiai tai daro ir mano keleiviai. Aš jų neverčiu ir to nereikalauju – esu įsitikinęs, kad patys yra pajėgūs įvertinti riziką ir turi apsisprendimo laisvę. Na, jei paklausia, ar  reikia tai daryti, tai sakau, kad kaip jau tau patogiau, bet tuo pačiu ir stengiuosi pabrėžti, jog būtų geriau ir patikimiau. Aišku, ir tikiuosi, kad jei nutiks kažkas šiurpaus, susipras kaltinti ne tik mane ar kokį pakvaišusį vairuotoją, bet ir patys save.

Galvojo, kad ir labai teigiamas dalykas yra socialinės reklamos, įvairios akcijos, kuriomis parodoma saugos diržų nauda ar pavojai, jų nesegant. Nes žmonės turi teisę, kaip apsaugoti save ir išvengti pavojų. Tik, va, jau visai kitas klausimas, kaip jie nuspręs tuo pasinaudoti. Ir dėl to esu šventai įsitikinęs, kad KET numatytos baudos už tai, jog nesegi diržo, yra visiška nesąmonė. Nes juk žmogus to nedarydamas pavojų padidina tik sau, o kitų saugumui tai įtakos neturi.Čia gi ne tas pats, kai viršydamas greitį ar važiuodamas  per raudoną šviesoforo signalą gali į ką nors atsitrenkti ar nutrenkti. Na, gal teoriškai ir įmanoma, kad išlėkęs pro langą avarijos metu sugebėsi savo kūnu atsitrenkti į atsitiktinį praeivį, bet ta tikimybė turbūt tokia maža, kad palyginimui tiktų nebent atomo elektrono dydis.

O juk gyvenime yra daug svarbesnių ir veiksmingesnių veiksnių, kurie didina tikimybę išgyventi apskritai, o ne tik per autoįvykius.

Reguliarus rytinės mankštos darymas ar sveikas maitinimasis gerokai mažina širdies ligų tikimybę. Ir tai darantys žmonės turbūt išgyvena n metų ilgiau, jei nemiršta dėl to, kad neprisisegė saugos diržo. Tai akivaizdu,  tai gali patvirtinti garbingi profesoriai ar gudrūs tyrimai, to negali paneigti. Tai kodėl čia paliekama tokia apsisprendimo laisvė žmogui?

Rūkymas ar alkoholio vartojimas – apskritai kažkas fenomenalaus. Juk jei su kiekviena cigarete pagreitini mirtį penkiomis minutėmis, o alaus bokalu nužudai kelis tūkstančius neuronų smegenyse, tai kodėl to nedraudžia ar už tai nebaudžia?

Kaip ir daug panašių panašių dalykų, apie kurių rizikingumą žmonės žino, tačiau, nekreipdami į tai dėmesio, vistiek nedaro. Gal tai net jų valia, nes tai gi  nėra tiesioginis bandymas nusižudyti. Ir tai kontroliuoti ar drausti būtų kvaila, bet jei jau sugebama pritaikyti vienoje srityje, tai įsivaizduokim, kas nutiktų, jei pažvelgtų atidžiau ir  kažką panašaus pritaikytų rizikingesnėse ir platesnėse srityse?

Utopija – žmonės mažiau serga, pensijinis amžius didėja, po šimto metų Mikutavičiaus himne trys milijonai pakeičiami į penkis, mažėja bendra mirčių kreivė, o ne tik žyminti aukas autoįvykiuose.