Justino Dabulskio Blogas

Buvau Velykų išvakarėse bažnyčioje, žiūrėjau “Nuodėmės užkalbėjimą”, varčiau “Šventąjį raštą”, prisiminiau dar mokykloj rašytą esė apie bažnyčią, žmonių nuomones, “Altorių šešėlį” ir dar daug to, kas vėl privertė galvoje suktis šiek tiek erezinėms mintims.

Senais senais laikais, kai mokslas dar buvo nulinėje stadijoje, visi aklai tikėjo apie Žemės buvimą visatos centre, negalėjo pamiršti išvarymo ir kančių iš Rojaus dėl moters kaltės, buvo daug stebuklų. Prakeikimų dar daugiau. Užtenka pažvelgti į moterį. Tų laikų akimis, kažkoks mistinis, velnio sugundytas padaras, deja, be kurio neįmanomas tolimesnis egzistavimas. Bet svarbiausia – nešvari. Kodėl svarbiausia ir kodėl nešvari? Todėl, kad dėl organizme vykstančių natūralių procesų moterys nuo iki tam tikro amžiaus kiekvieną mėnesį kraujuoja. Dabar tai vadinama mėnesinėmis, menstruacijomis. Kam koks žodis labiau patinka. Bet ne tada. Dar kartą pabrėšiu, kad tai buvo pats tikriausias ir didžiausias nešvarumo įrodymas. Iš esmės tai ir liktų eilinė neteisybė, jei ne dvi didelės viso to pasekmės: tai priežastys, kodėl kunigai negali turėti žmonų, o moterys būti kunigais (kunigėmis). Labai paprasta: jei kunigas, tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, gyvens kartu su moterimi, turės su ja tiesioginį kontaktą, ir pats taps nešvarus. Tada jis nebegalės nenuodėmingai ir teisingai atlikti savo pareigų. Moterims tarpininkauti apskritai neįmanoma, nes nešvarus žmogus būtų bažnyčioje ir pažeistų nustatytas griežtas taisykles. Pagal senąsias taisykles (jomis, manau, dabar tebesivadovauja žydai) moteris mėnesinių metu negali net į bažnyčią įžengti, kad ten galėtų atsidurti, turi atlikti specialius apsiplovimo ritualus, tai ką jau bekalbėti apie kunigavimą. Beliek tik užsidaryti vienuolyne ir tokiu,ar kitais būdais bandyti išpirkti savo prigimties nuodėmes. Iš esmės net krikštas tam reikalingas, nes visi atsiradome tik todėl, kad kažkas turėjo “reikalų” su nešvariu žmogumi (nesu įsitikinęs, ar pagal tas teorijas galima vadinti žmogumi).

Laikai pasikeitė, mokslo pažanga aiški, kas ir kodėl vyksta žmogaus organizme visiems žinoma ir suprantama. Vis dėl to kai kas nesikeičia. Ir toliau kunigai priversti gyventi vieni ir visą gyvenimą likti viengungiais, moterims, norinčioms savo gyvenimą paaukoti Dievui, vienintelė išeitis – vienuolynai. Ir labai įdomu, ar tai tiesiog laiko klausimo, kada viso to neliks, ar vis dėl kai kurie dalykai ir nusistatymai niekada nekinta.

Iš tiesų tai gal ir turi teigiamų bruožų. Vyrai gali visa širdimi atsiduoti savo pašaukimui, darbui, jokio pavojaus, kad “prisiriši prie vienos vietos (kunigai nuolat keliami iš vienos vietos į kitą), moterys bent jau vienoj srity neturi teisės vadovauti ir daryti betvarkę, visur ramybė ir susikoncentravimas ties vienu objektu. Bet vis dėl to, manau, kad tai egzistuoja tik teorijoje. Anekdotas, kai kalbasi du kunigai apie ateity, ir nusprendžia, kad ją lemta pamatyti tik jų vaikams, manau ne vien tik kažkieno fantazijos vaisius. Skaudi realybė. Žmonės visada neišgalvotų istorijų, apie meilės romanus tarp kunigo ir paprastos nuodėmingosios, slapta gimdomus ir be tėvo priverstus augti vaikus vien dėl to, kad jis kunigas. Faktas, kad kartasis hormonai siaučia, prigimtis daro savo, o meilė, kūniška, taip pat ateina netikėtai. Skaičiau su Vilniaus Archikatedros klebonu. Klausė jo, ar negaila, kad kunigai negali mylėti. Atsakė, kad taip nėra, kunigai gali mylėti, tik mylėtis ne. Žinau ir aš, mylėti jiems niekas nedraudžia, gal net skatina. Bet juk kur atsiranda kiek kitokia meilė, ten ir galima laukti ir visokių netikėtumų. O mylėti ir slėpti, kad galėtum tarnauti savo pašaukimui, atlikti savo pareigą ir daryti tai, ką geriausiai sugebi, ar tai nėra tokių žmonių kankinimas? Aiškiai matomi ir trūkumai, kurių niekas nenori keisti.

Bažnyčia labai akcentuoja šeimos svarbą. O kas būtų, jei jos dėka šiandieninėje visuomenėje atsirastų gražios šeimos pavyzdžių? Ar kunigo(ės) ir paprasto žmogaus, dviejų vienuolių šeima nebūtų gražūs pavyzdžiai visiems? Tikiu, kad tokie žmonės sugebėtų gyventi kur kas dorovingiau, padoriau ir gražiau nei dauguma kitų šeimų. O jei tai bent jau mažai daliai taptų akivaizdžiu ir matomu pavyzdžiu, gal net įkvėpimu, ar nebūtų jau šioks toks pasiekimas? Juk viską reikia įrodyti darbais, pavyzdžiais, o ne vien moralais ir skambiomis kalbomis. Juk mes žmonės, kalbų dažnai nepakanka. Ir tai pabrėžiu ne norėdamas apjuodinti mūsų giminę, tiesiog žvelgiu ir faktus. Tada net nereikėtų rinktis tarp dviejų dalykų, bijoti, kad laužai taisykles.

Yra teorijų, kad bažnyčia norėdama išsaugoti savo turtą, sugalvojo savo draudimus. Kad nereikėtų papildomai išlaikyti kunigų žmonų, vaikų, skirti jiems dalį savo turtų. Prisimenant kryžiaus žygių priežastis, nuodėmių atleidimą už pinigus viduramžiais, tai turi šiek tiek pagrindo. Bet nors piršta galėtų nukirsti, niekada nepatikėsiu, bent jau neoficialiai tokiu atveju, kad “ten” sėdi vien tokie gobšūs, daugiau niekuo nesirūpinantys žmonės. Nėra taip.

Apskritai, dažnai pastebiu, kad bažnyčia dažnai puolama be reikalo, vien su tikslu, kad būtų sumenkinta, apšmeižta kaip senų laikų atgyvena. Ypač su meile publikuojami ir skaitomi rašiniai apie kunigų nusikaltimus, išprievartavimus ir kitas žemiškas nuodėmes. Bet kur nepasitaiko tokių dalykų, kas nuo to apgintas? Neturiu tokio tikslo, aš, nelaikau jos nei blogu, nei kenkiančiu dalykų, priešingai – smagu, kad daug žmonių jos dėka bent kiek pasidaro geresni, laimingesni, turi viltį. Tai šaunu, bet yra tokių dalykų, kurie, esu įsitikinęs, turi keistis. Bet tai absoliučiai subjektyvi mano nuomonė. Jei žmonės, tiek kunigai, vienuoliai ir vienuolės, moterys, kurios mano, tiki, kad toks bažnyčios nusistatymas yra teisingas, o kanonų laužymas būtų nuodėmė, aš juos gerbiu ir visai iš to nesijuokiu. Galbūt mano 2-3 apsilankymų bažnyčioje per metus ir pažiūros iš visai kito taško nepakanka, kad tai suprasčiau.

Žavi mane, kad bent kas sugeba išlaikyti savo principus ir nusistatymus tokius pat, požiūris nekinta keičiantis vertybėms ir kitoms visuomenės tendencijoms. Bet, ar nereikėtų atsižvelgti į tą žmonių dalį, kuri dėl to kenčia, pasikliauti mokslu ir ištaisyti senas, tamsių laikų klaidas. Bent jau dėl lygybės ir teisybės, žmonių. Juk ta šventovė turėtų būti ta vieta, kur visi lygūs, neskirstomi pagal turtą, padėtį ir lytį. Juk viskas dėl žmonių.