Justino Dabulskio Blogas

Savaitgaly pabuvojau Šilalėje. Smagu grįžti į namus iš Vilniaus, pailsėti kelias dienas, atsipūsti. Ir šiaip, namie juk smagiau. Tačiau vis dėl to grįžau šiek tiek nusiminęs, na gal labiau susimąstęs, o ne nusiminęs. Nenutiko nieko blogo, nesmagaus, tiesiog netyčia taip išėjo, kad teko pasiklausyti žmonių pasakojimų apie mūsų kasdieninio gyvenimo realijas. Aišku, nieko per daug negirdėto nesužinojau, bet kai viską girdi iš pirmų lūpų, tai viskas skamba ir atrodo šiek tiek kitaip. Vienas dalykas mane itin sudomino – skyrybos. Ne tas faktas, kad Lietuvoje jų įvyksta daugiau nei kitose šalyse, kad žmonės kartu “pratempia” vos kelis metus, tačiau kaip vyksta šis procesas.

Skyrybos ganėtinai normalus reiškinys šiuolaikinėje visuomenėje: natūralu, kad pagyvenus kažkiek laiko pamatai, kad žmogus turi savybių, kurios tau itin nepriimtinos, netikėtai pamilai kitą ar dar dėl kažkokių priežasčių nebeįmanoma kurti bendro gyvenimo. Na ką jau padarysi, nutiko taip nutiko, gyvenimas tuo gi nesibaigia ir viską reikėtų pasistengti užbaigti kuo civilizuočiau. Deja, daug kam tai nepavyksta, priešingai – viską pasistengiama užbaigti kuo “įspūdingiau”. Juk iš esmės viską įmanoma padaryti paprastai: elementarus teisminis procesas, turto dalybos, tik sudėtingiau, jei yra vaikai, tačiau labai norint ir pasistengus pamiršti nereikalingus principus įmanoma ir tai išspręsti taikiai ir racionaliai. Vis dėl to, mūsų šalyje tai dar šioks toks stebuklas.

Vieno iš sutuoktinių išmetimas tiesiog į gatvę, terorizavimas visomis prasmėmis, draudimas pasimatyti su vaikais, spintų dalybos pjaustant jas pusiau, muštynės, barniai ir riksmai vos tik pamačius buvusi ar kol kas vis dar esamą sutuoktinį – tokios mūsų žmonių skyrybų tradicijos.  Nors iš straipsniuko pradžios ir gali pasirodyti, kad tai tiesiog vienos atskiros istorijos detalės, deja, kad ir kaip butų gaila, ne. Matyt mūsų visuomenė dar nesuvokia, kad nemalonų procesą reikėtų pasistengti padaryti kuo mažiau skausmingą ir nervingą, kad nebemylimas žmogus nebūtinai turi tapti mirtinu priešu ir nereikia sekant indėnų tradicijomis iškasti karo kirvio.  Na, bent vardan to, kad kažkada jautei žmogui bent elementarią pagarbą. Net baisu pagalvoti, prie ko gali privesti tokia dviejų žmonių santykių atomazga. Teisingai sako, kad labai nedidelis žingsnis nuo meilės iki neapykantos. Bet juk visada gali pasukti ir apeiti aplink.

Įdomu, koks jausmas turėtų būti vaikams, matant vaizdą, kai kariaujant brangiausius žmones?.. Manyčiau sugadinta vaikystė ir žiaurūs prisiminimai iki gyvenimo galo pačiu geriausiu atveju. Jau vien dėl to reikėtų pamąstyti ar verta taip elgtis, tačiau atsiranda principai, teisybės ieškojimas, kur jos iš esmės neįmanoma rasti, ir turim skaudžią nelaimingos šeimo0s istoriją.

Be abejo, yra unikalių, vienaip ar kitaip išskirtinių atvejų, kai gražiai išsiskirti galbūt neįmanoma, tačiau tai sudaro labai jau  mažą dalį ir neturėtų būti visumos atspindys. Apskritai, ši problema labiau egzistuoja mažuosiuose miesteliuose, kaimuose, tačiau didelė dalis ir mūsų didžiųjų miestų gyventojų dar nėra taip išprusę, kad galėtų kiek žmogiškiau susidoroti su tokia nemalonia problema.

Žinoma, tai taikoma ne tik sutuoktiniams, su panašiomis bėdomis susiduria ir jaunos porelės, kurios dar tik “draugauja” ir bando kurti ateities planus, bet netikėtai prieina “liepto galą”. Čia gal jau kiek kita tema, bet principai vistiek turėtų išlikti tokie patys. Aišku, gal man pačiam nesusidūrus su tokia situacija tai atrodo nesuprantama ir į viską kol kas nesugebu pažiūrėti iš kito kampo, na bet kaip bebūtų, žmogiškumas turi egzistuoti!