Justino Dabulskio Blogas

Buvau šeštadienį kapinėse ir pagalvojau. Duobkasių profesija turbūt viena seniausių pasaulyje, tradicijos laužomos pamažu, o jų atsisakyti labai sunku. Pagalvojau ir kad tik vos 16 nuošimčių dar gyvų žmonių Lietuvoje po mirties norėtų būti sudeginti.  Pagalvojau ir kad reiks artimiesiems daug pavargti, kad tavo kūnas būtų kremuotas po mirties, o žydams krematoriumai tai turėtų kelti nemalonias asociacijas. Pagalvojau, kaip žiauru, kai kūną griaužia kirminai ir doroja kitokie gyviai. Vos neišniekinimas mirusiojo. Pamąsčiau, kad toks būdas atsikratyti nereikalingais kūnais gal net nesaugus. Atkas kada nors kas nors nuo kokio viruso mirusį ir netyčia pakastą  skeletą.

Bert ir grožėjausi. Visai gražu žiūrėti, kai viską metę žmonės skuba pavasarį sodinti gėlių ant mirusių artimųjų kapo, o vėliau skiria dalį savo taip neturimo laiko jam puoselėti. Žiauriai gražu, kai lapkričio pirmąją, jau prietemoj, apsilankai kapinėse ir visur, kur tik užmato akis, šviesą skleidžia žvakutės. Graži ir gedinčiųjų išmonė kuriant paminklus, gėlių ar kitų augalų kompozicijas virš į dulkes virstančių kaulų. Žavi vien tas atsidavimas dirbti dėl to, ko jau seniausiai nėra.

Prisiminiau praeitį. Jėzus Kristus buvo palaiduotas oloje. Pamenu, aštuntoje klasėje teko nagrinėti kažkokį kūrinį, tiksliau vieną jo epizodą, kai buvo aprašoma žuvusio kunigaikščio ar karžygio kūno parengimo sudeginimui ceremonija. Berods nesuklysiu parašydamas, kad senovėje karžygiams buvo didelė garbė, jei po mirties ar žūties juos sudegindavo kartu su žirgais. Turbūt nė vienas popiežius nesiilsi po žeme. Nors čia gal kiek ir kitokia situacija.

Piktinausi prisiminęs girdėtas kalbas, kad kartais žmonės įsivelia į savotiškas lenktynes, kas pastatys didesnį kryžių ar gražiau papuoš kapą. Pyktis ėmė ir prisiminus ir girdėtas istorijas, kai dar gyvųjų tarpe esantys ir mirti artimiausiu metu nesiruošiantys žmonės kovoja dėl mielesnės vietos kapinėse, kartais net nusiperka „sklypą” amžinajam atilsiui. Lyg tau tai bus svarbu po visko.

Dar prisiminiau ir pačią laidotuvių ceremoniją. Juk kai leidžia karstą i duobę yra pats žiauriausias momentas. Matyti, karstą dviem metrais žemiau save, kai jį užkasinėja žemėmis tikrai nėra malonu. Tada pasipila riebiausios ašaros, šauksmai ir n blogų emocijų. Išties žiauru stebėti tokias akimirkas, patirti jas turbūt dar blogiau. Ir velnias, net ir po mirties dar kažkas turi dėl tavęs kankintis.

***

Aš – už tikrumą. Už tikrą draugystę, bendravimą, jausmus, galbūt meilę, prieraišumą ir svarbiausią šiame įraše – pagarbą ir ilgesį. Ir palikimą.

Man atrodo kvaila, sutikus senų laikų pažįstamą, apie kurį niekad nepagalvoji ir nejauti jokios ypatingos draugystės, imi bendrauti mielai ir kurti planus, kada eisim atsigerti alaus. Nors ir jis ir tu žinai, kad taip nebus. Geriau būti sąžiningu sau ir jam nekuriant senos, geros draugystės  iliuzijos. Arba kai susitinka vienas kitą apkalbinėjantys draugai, šypsosi, spaudžia rankas ir apsimetinėja neišskiriamais bendražygiais. Tai netikra ir  negarbinga.

Kaip tai siejasi su anksčiau aprašytais kapais ir kitais su jais susijusiais dalykais?  Tuo, kad aš noriu tikrumo. Noriu, kad mano palikimas ir tai, kodėl mane prisimina žmonės, būtų ne tik didelis paminklas su gražiai augančiomis gėlėmis, bet kažkas daugiau. Galbūt darbai, poelgiai atitinkamose situacijose, charakteris, visą kitą, kas materialu ir nematerialu. Bet tikra.

Dėl to aš prieš kasimą į žemę ir už kremavimą. Nes man tai tarsi gyvenimo vertės, pagarbos nusipelnymo indikatorius. Jei tu būsi sudegintas, tavo pelenai užkasti namie po obelim, padėti namie ant židinio ar tiesiog išbarstyti, nebeliks tavęs nė ženklo, o tave vis tiek prisimins, dėl tavęs uždegs žvakutę kažkas namie nelaukiant lapkričio pirmosios, nubrauks ašarą ar tiesiog paminės geru žodžiu, turbūt to nusipelnei. Jei visam tam reikia paminklo, atitinkamų švenčių, tai kažin ar viską gyvenime darei teisingai.

Žinau, kad kitiems  žmonėms kapas ir jo prižiūrėjimas yra savotiškas bendravimas su numirusiuoju. Pagarba jam. Bet šiame įraše jų ir neliečiu. Tiesiog esu įsitikinęs, kad kartais kapas yra vienintelis dalykas, kuris primena mirusiuos. Ir tikiuos, kad žmonės ateity į visą tai pradės žiūrėti visai kitaip.

Tokie pamąstymai dabar. Galbūt prieš mirtį ar  senstant požiūris keisis. Bet kokiu atveju tikiuosi, kad iki tol nutekės dar daug vandens.