Justino Dabulskio Blogas

Du draugai papuolė į bėdą, bet atsirado žmogus, sugebėjęs jiems padėti. Atsidėkoti jie galimybių beveik neturėjo, o ir tas žmogus nieko nenorėjo, bet stiprus rankos paspaudimas, reiškiantis šiek tiek daugiau nei įprastą atsisveikinimą, buvo būtinas. Ir vis dėl to, vienas iš draugų to padaryti neišdrįso.

Nepamenu, ką tie du draugeliai prisidirbo, tačiau pateko karaliaus dvaro nemalonėn ir buvo pasmerkti myriop, prieš tai žiauriai nukankinant. Spėkit, kas turėjo juos kankinti pačiais žiauriais būdais ir galop nukirsti galvas? Aha, tas pats žmogus, kažkada jiems padėjęs, budelis, sąžiningai atliekantis savo pareigas ne vienus metus. Dėl to per pirmą susitikimą vienas iš draugų nenorėjo jam paspausti rankos, tiksliau, liesti žmogaus, kuris buvo nukirtęs ne vieną galvą. Ir nežiūrėdamas į tai, kad jis tiesiog atlikinėjo savo pareigas. Kaip ir šį kartą, kai pareigų atlikimas buvo nukreiptas į iš esmės jau pažįstamus žmones.

Būtų galima pagalvoti, kad tokios profesijos žmogus turėtų būti abejingas bet kokiems sentimentams: vis dėl to kapoti galvas – darbas reikalaujantis mažų mažiausiai šaltų nervų ir bet kokių žmogiškų jausmų nuslopinimo. Nepasisekė ir tiems dviem draugams – budelis buvo tikras savo profesijos asas ir galvas nukirto kaip ir kitiems keliems šimtams prieš tai. Tik atlikdamas kankinimus pagailėjo to, kuris jam kažkada buvo paspaudęs ranką – liepė jam garsiai šaukti ir rėkti, kad niekam nekiltų įtarimas, o pats visus kankinimo veiksmus tiesiog imitavo. Dėl to, kad žmogus jį palaikė lygiaverčiu sau, nepasibaisėjo, nepasišlykštėjo ir išdrįso paspausti ranką, kuri vykdant pareigą buvo nukirtusi ne vieną galvą.

Čia keli epizodai iš A. Diuma romano “Karalienė Margo”. Skaičiau jau labai seniai, dėl to veikėjų vardai pasimiršo, pačio konteksto ir nelabai bepamenu, tačiau šie epizodai kažkodėl įstrigo. Ir vis atsimenu, kai žmonės svarsto, diskutuoja, atlieka apklausas dėl mirties bausmės grąžinimo, būtinumo. Nesiryžtu svarstyti ir teigti, kad nuteisimas myriop reikalingas, nereikalingas, ar dėl šios bausmės sumažėtų nusikaltimų, ar žmogus turi teisę nuspręsti, kam gyventi, o kam mirti. Nes mane labiausiai domina, o kas būtų budelis?

Prokuroras apkaltins ir pasiūlys bausmę, teisėjas priims sprendimą ir paskirs bausmę. Kažkam liks pats juodžiausias darbas – įvykdyti bausmę. Nors ne tie laikai, kad mirties bausmė būtų įvykdyta nukertant galvą, tačiau vistiek kažkam reikės suleisti nuodų injekciją, įjungti elektros jungiklį ar nuspausti gaiduką. Taip, tai atliks žmogus, atsakingas už savo pareigas ir niekas negalės su pasipiktinimu sakyti, kad jis – žudikas. Nes kaip ir kareivis, jis tiesiog atliko savo pareigą valstybei ir jos žmonių gerovei. Bet ir jis negalės pykti, kai jį vadins budeliu. Dėl to labai įdomu, kokia būtų žmonių reakciją susipažįstant sužinojus, kad ką tik ranką spaudė budeliui? O paties budelio? Ar įmanoma dirbant tokį darbą gyventi ramiai ir didžiuotis puikiai atliekamomis pareigomis?

O gal idėja – mirties bausmės vykdytojai būtų  patys nusikaltėliai. Du nusikaltėliai, žmogžudžiai, suleistų vienas kitam mirtinas injekcijas. Gal taip iš dalies net padarytų gerą darbą ir prieš mirtį bent tokiu būdu nusipelnytų visuomenei. O jei ir ne, tai koks skirtumas – jiems viena atimta gyvybę daugiau ar mažiau. Ar vis dėl to čia reikia išugdytų profesionalių budelių, kurie atliktų pareigas apie jų išskirtinumą net nesusimąstydami.