Justino Dabulskio Blogas

Praėjo beveik porą dienų po Metallic’os koncerto, įspūdžiai ir emocijos aprimo, susistovėjo,   tai pats laikas ir man pasidalinti  pastebėjimais ir apžvalgėle.

Pradžių pradžia

Važiuojam nuo Žirmūnų link Siemens’o apie 19 val. Matau nuo Akropolio kamštis, mašina prie mašinos, iš karto kyla mintis – žmonių Siemens’e šįvakar bus kaip niekad daug.  Išlipu, einu link arenos, įėjimo, atkreipiu dėmesį į besiburiuojančius gerbėjus – nuo  užkietėjusių metalistų, jau pliktelėjusių dėdžių, rimtų ponų ir gražuolių, iki paauglių. Pagalvoju, kad iš susirinkusių daug tokių, kurie net nebuvo gimę kai Metallica pradėjo groti.  Prisimenu, kaip  mažą šiurpindavo sesės turėtas Jump in the Fire kasetės viršelis (kaip ir pati muzika), o dabar laukiu nesulaukiu pasirodymo. Nuostaba. Judu link įėjimo, kur prie vartelių maloniai nustebina apsaugos darbuotoją – prieinu, pakeliu rankas, laukiu kol apžiūrės kišenes, o ji tik paklausia: “Ar nešiesi gerą nuotaiką? ” Man atsakius teigiamai, nusišypso ir sako “Pirmyn”.

Link Scenos

Apsižvalgau ties suvenyrais. Baisia norėtųsi pasipuošti marškinėliais, bet pasižiūriu į kainas, savo piniginę ir iš karto surezgu planą, kad iš Fanstamagorijos nusipirksiu per pus pigiau. Prie vienu išėjimo apžvelgiu 18 juodų fūrų, atgabenusių visą įrangą, dar pavaikštinėju ir pirmyn į areną.

Iš karto akį patraukia ant lubų sumontuotas garsas ir apšvietimas. Didelė konstrukcija šiek tiek primena sraigtasparnio sparnus o gal net erdvėlaivį – santvaros, ratu sukabintas garsas, apšvietimas su žymiaisiais karstais duoda savo šarmo.  Scena arenos vidury, kurią jau apsupę patys nekantriausi fanai.  Ir nors likus pusvalandžiui iki pirmos apšildančios grupės išėjimo daug sėdimų vietų dar neužimtų, bet prie scenos žmonių daug daug. Galvoju nerizikuosiu, niekur nebeisiu, ir vienam krašte įsitaisau beveik prie pat scenos.

Apšildymas ir Sound Check

Kelios minutės iki 20 val po sceną pradeda vaikščioti Gojira personalas. Tikrina ar viskas sujungta, sudėta į vietas. Patikrinimui sekundei paliečia gitarų stygas, į ką dalis publikos sureaguoja entuziastingais šūksniais. Netrukus prigęsta šviesos ir išeina pati Gojira.  Skamba gerai, griežtai, bet garsas ne koks – vokalo beveik nesigirdi. Pagalvoju, jei taip ir per pagrindinį pasirodymą, tai bus liūdnokai. Patys muzikantai scenoje nesnaudžia, energingai keičiasi vietomis scenoje. Įsiminė gitaristas, kai vis pereidamas į kitą scenos pusę galingu mostu ore įsukdavo gitarą. Nors garsas beveik nepagerėjo, bet pirmas metalo gurkšnis jau gomurį apšildė. O kaip kažkas juokavo, “grupė grynai sound check’ui, kad garsistai pasidalintų pirmais įspūdžiais”.

Pertrauka. Išnešami Gojira ir įnešami Fear Factory instrumentai. Dar apmažėja sėdimų vietų, prie scenos konkurencija didesnė. Po nepilno pusvalandžio vėl  gęsta šviesos ir įbėga Fear Factory. Galingi ir stambūs vyrukai gal ir ne taip  greitai juda scenoje, bet grodami ilgus plaukus pakrato kaip reikiant. Ir garsas jau šiek tiek geresnis. Pora dainų suskambėjo labai gerai, kurios bent jau mano pusėje buvusius gerbėjus apšildė geriau nei visas Gojira pasirodymas. Užskaitom.

Intro

Po Fear Factory vėl pertrauka, bet jau aišku, kad po jos išeis ir Metallica. Sėdimos vietos beveik užsipildė, prie scenos  dar didesnė grūstis. Laukiam.  10, 15 minučių, bet nieko, išskyrus personalą ir sound check’ą.  Dėmesio susilaukė darbuotojai, kurie nuleistomis virvinėmis kopėčiomis pakilo visam koncertui į palubę reguliuoti apšvietimo.  Ne kartą nemažas triukšmas ir aplodismentai kilo įeinant kažkam iš personalo, bet tik kol paaiškėdavo, kad dar teks palaukti.  Bet  nekantrumas jautėsi -  skandavimas “Metallica Metallica”,  ilgai trunkanti visos arenos banga. Kažkas mano pusėj užtraukė Ant kalno mūrai ir sulaukė nemažai pritariančių.   Vėl banga, vėl šauksmai.

~22:15  gęsta šviesos, pasigirsta tradicinis Metallic’os koncertų intro. Po keliolikos sekundžių sceną raižo lazeriai, o scenoje jau Metallica su “That Was Just Your Life” .

Jausmas geras. Baisiai geras. Rankos nejučiomis kyla į viršų. Šiek tiek neramu, nes vokalo  beveik nesigirdi, bet  beveik prieš akis Kirkas su gitara, tai  per daug nerimauti nėra kada. Tiesa, garsas vis gerėjo su kiekviena daina ir vėliau bent jau stovint prie scenos viskas buvo ok.

Baigiantis dainai James’as sako “Today is your night”  ir publika toliau šėlsta. Kita daina vėl iš naujo albumo ” The End Of The Line”. Skamba kietai, jaučiasi energija, bet dabar galiu sakyti, kad dar tik apšilimas.

For Whom The Bell Tolls

Pradėjus skambėti For Whom The Bell Tolls liaudis dar labiau įsiaudrino, o atmosfera įkaito. Matyt padarė savo, kad daina sena ir itin gerai žinoma. Be to, pradėjo žemyn  leistis  palubėje kabėję karstai su apšvietimu, kas davė savo efektą. Apskritai, energijos atžvilgiu buvo nauja pakopa, o vaizdas įspūdingas.

O greitis toliau nemažėjo – iš karto  Fuel ! Prieš akis vienas po kito keičiasi  James, Kirkas, Robas. Karšta.  Toliau Fade to Black. Pirmoji šiek tiek ramesnė daina.  Įtariu, kad jau uždainavo ir tie, kurie seniau tylėjo. Vėl naujų garsų – Broken, Beat And Scarred ir vienas už kitą geresni gabalai – Sad but true, Wherever I May Roam, Welcome home, All Nightmare Long.  Oi kaip karšta !

One

Tamsu. Pasigirsta automatų šūvių seriją ir sprogimus imituojantis garsai. Scenoje vis kyla ugnies srovės, nuo kurių iš karto jaučiasi stiprus karštis. Gitaros solo. Taip, užgrojo One. Pateikimo atžvilgiu turbūt buvo pati geriausia.

Kita – Master Of Puppets. Energijos atžvilgiu čia turbūt buvo aukščiausias taškas. Dar dabar girdžiu kaip visi aplinkui rėkia – Obey Your Master ! Dar dabar tebegirdžiu.  Fight Fire With Fire  – vėl nėra kada atsikvėpti.

Atėjo eilė ir tiems, kas Metallic’ą pažįsta tik iš vienos dainos – Nothing Else Matters. James pasiūlo paklausyti Kirko solo. Vėl tamsa, Kirko solo virsta pirmais Nothing Else Matters akordais. Užsidega žiebtuvėliai, telefonai. Nuo galingos lempos iš aukštai krinta šviesa į gitaristą, o tada visi iš visų jėgų: So close, no matter how far…

Bet čia ne toks koncertas, kad dominuotų lyrika. Enter sandman vėl vėl varo iš proto.

Show must go on

Po Enter sandman tradicinis pirmasis atsisveikinimas. Publika supranta, kad dar per anksti ir tai šūksniais parodo.  Grįžta ir pasako, kad eilė vienam iš koverių. Šiandien tai- Am I Evil ? Vėl visi gauna ko norėję.  Battery skamba tikrai ne su tikslu parodyti, kad silpsta jėgos. Priešingai.

Now it’s your time to be on the stage sako James ir išrenka paskutinę dainą – Seek and Destroy . Paragina visus kartu dainuoti, o j0 žodžiais: “Tiesiog rėkit kaip aš ir tiek”.   Šviesos į salėj susirinkusius gerbėjus, garsas, energija ir visi kaip vienas – searching, seek and destroy !  Pabaigoj iš viršaus pradėjo kristi juodi balionai su grupės logotipu. Nuo mažų iki didelių. Norėdami pagauti tada turbūt pašoko visi. Begaudydami vieną didelį nustūmėm tiesiai į šalią grojusį Kirką.

Atsisveikinimas

Patiko, kad nepasakė, kaip danai būna,   “Ačiū Vilnius, you’re amazing “  ir tuoj pat neišbėgo iš arenos. Kelis kartus apėjo visą sceną, išmėtė mediatorius, lazdeles, stiklines, dar apsuko ne vieną ratą ir tik tada jau pasirodymas buvo baigtas.  Vis dėl to profesionalai ir darbą atlieka kokybiškai iki galo. Ir apskritai, bendravimo netrūko, vyrai padirbėjo kaip reikiant ir niekas negalėtų pasakyti, kad tiesiog atėjo ir atgrojo.   Geros dvi valandos geros muzikos non stop su visais priedais.

Vietoj pabaigos

Kaip kažkas sakė “Pamatysi, rytoj Delfi vienam komentare rašys kad koncertas geras, kitam – blogas, o trečiam visus kam patinka Metallica pasiųs toliau.”   Iš ties, garsas vietomis gal nebuvo tobulas, kažkam trūko oro, kitiem maišėsi dėdulės su alum ar neišgirdo Unforgiven, bet čia ne esmė.  Tobulai skambančios muzikos klausymui aparatūrą gali įsigyti pats, klausyti vienas, be jokių pašalinių žmonių ir šurmulio, bet niekas neatstos tų emocijų, atmosferos ir žvėriškos jėgos pliūpsnio. Kai grįžti namo skaudančiom kojom, rankom ir kaklu, o atsigulęs vis dar matai, girdi muziką, yra kažkas nerealaus. To neatpirks niekas.  Nebent asmeninis cinizmas.

Kolegos blogeriai, kurie dalinosi įspūdžiais:

Azas

Būkoptimistas

Rokas

Maumaz

Karolis