Krepšinio tautos žmonės ne krepšinio šalyje

Tuoj dienų skaičius, likęs iki Pekino OŽ, taps vienaženklis. Jei niekas nepasikeis ir vasara toliau slinks tokiu tempu kaip ir dabar, manau, stebėsiu ir lengvosios atletikos varžybas, ir kaip mina dviračio pedalus ar žaidžia tenisą. Visas tas sporto šakas, kuriomis paprastai nesidomiu ir nežiūriu. Na, nebent tai būtų moterų paplūdimio tinklinis. Nes kažkodėl aura, gaubianti OŽ, priverčia visai kitaip pažiūrėti į sportą. Bet man olimpiada netektų prasmės ir tokios specialios nuotaikos, jei nevyktų olimpinis krepšinio turnyras, o svarbiausia – jame nedalyvautų Nacionalinė Lietuvos Krepšinio Rinktinė. Ir kiek pastebiu – ne man vienam. Juk apie labiausiai diskutuoja ir kuo labiausiai domisi gyventojai artėjant šių metų žaidynėms? Net jei Alekna taps tris kart olimpiniu čempionu, medaliais nudžiugins dviratininkai ir plaukikai, kiti lengvaatlečiai, bet vis dėl to nesėkmingai sužaidus krepšininkams visi, bent jau tyliai, prakeiks Pekiną.

Žmogus, turintis ką pasakyti suabejojo, ar mes tikrai galim vadintis krepšinio šalimi, pastebėdamas didelius trūkumus: padorias krepšinio arenas, specializuotus leidinius šiai sporto šakai, varžybų skaičių per televizijos kanalus į savaitę galim suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tikrai apgailėtina krepšinio šaliai. Ir gal dėl šių priežasčių jis teisus, kad nė velnio mes nesam minėto žaidimo valstybė. Bet yra žmonės, kurie kompensuoja visus techninius trūkumus. Arba žaidimas, kuris priverčia žmones pasijusti krepšinio šalies gyventojais.

Gal tai nėra visur, bet vasarą, rudenį, pavasarį, kai nelyja ar nėra sniego, aš matau vaikus, paauglius ir pagyvenusius diedukus krepšinio aikštelėse. Dabar ir aš džiaugiuosi, kad vakarus galiu leisti ten. Bet įdomiausia, kad didžioji dalis tų aikštelių – apgailėtinos: duobėta danga, kreivi lankai ir gal net sovietinius laikus menančios lentos. Gal kai kam tai atmuša norą žaisti, be tikrai ne daugumai. Mes per paskutinį mėnesį patys jau nusipirkom ketvirtą tinklelį nelaukdami kol pastebės seniūnas ar kitas žmogus, atsakingas už tokius reikalus. Vaikai net šluotą atsinešą, kad galėtų žaisti neslydinėdami. Mes net žiemą žaisdavom. Susirinkdavom į aikštelę, žaisdavom „Šokliuką” ar „21″, o pralaimėjęs kasdavo sniegą. Taip pasikeisdami nusivalydavom aikštę, nes juk krepšinis! O geriausiai viską simbolizuoja kokiam kaime neretai matomas vaizdas – medis arba elektros stulpas ir ant jo pritvirtintas koks nors daiktas, panašus į lanką.

Ir kaip minėjau komentuodamas žmogaus, turinčio ką pasakyti įrašą, kas vyksta mokykloje per fizinio lavinimo pamokas. Juk kuo greičiau atsiskaitai privalomus pratimus ir skubi žaisti krepšinio. Arba koks sporto būrelis labiausiai lankomas? Ar daugiau žmonių pamatysi vilkint marškinėlius su žymių krepšininkų pavardėmis, komandų simbolika, ar kitų sporto šakų atributika? Ir ne viskas atsimuša į vaikus ar jaunimą: kiek pagyvenusių ir senų žmonių vis dar atmena senus Žalgiris vs CSKA laikus, gal net ašarą nubraukia, o to įkvėpti ir dabar vienaip ar kitaip stebi krepšinio varžybas. Genai ir istorija.

Nežinau kaip Jūs, bet aš vis dar atmenu Atėnuose olimpinio krepšinio turnyro pusfinalyje patirtą Lietuvių pralaimėjimą Italijai. Pačios varžybos pasimiršo, nuoskaudos ir nebėra tokios didelės kaip tada, bet vaizdas, kai po varžybų, Katedros aikštėj tūkstantinė minia liūdi, stovi ištįsusiais veidais su priešaky verkiančiu, Lietuvos vėliavą apsijuosusiu vaikinuku – ne. Įdomu, kiek žmonių verks, kai vėl per rinkimus išsirinks buką valdžią ar priims patį kvailiausią įstatymą.

Esu įsitikinęs, kad žiauriai didelė dalis statistinių lietuvių negalėtų išvardinti visų Lietuvos prezidentų, o va geriausius krepšininkus išpyškintų be sustojimo. Taip pat kaip ilgai ilgai mąstytų paklausius, kas geriausiai vadovavo vyriausybei ir nė nemirktelėjęs žinotų pagrindinio krepšinio rinktinės įžaidėjo vardą ir pavardę. Tai gal ir nerodo labai aukšto žmonių intelekto, bet šis įrašas ne apie tai.

Ir suprantu, kad tai šiek tiek buka. Yra šimtai svarbesnių dalykų, kuriais reikėtų rūpintis ir domėtis tūkstantį kartų labiau. Ta pati politika, kitos sporto šakos ar menas. Bet esmė tame, kad dauguma kitų dalykų sugeba tik sukiršinti žmones ar kažko kratytis, gėdytis. O krepšinis priverčia didžiuotis sava šalimi, ištraukti trispalves (prisimenant, kas dėjosi Vilniuj ant automobilių per praėjusį EČ?) ir prisimint Lietuvis himną. Svarbiausia, kad žmonės tampa bent kiek vieningesni. Net Žalgirio ir LR sirgaliai. Ir dar kartą pabrėšiu – patriotinius jausmus ar vienybei turėtų sutelkti visai kiti dalykai, o pasididžiavimo jausmas turėtų kilti daug natūraliau ar savaime. Bet gyvenam tokiais laikais, kai to nėra. Dėl to ir galima nulenkti galvas ir savaip atiduoti duoklę krepšininkams, kad sugeba pakeisti tautinę savimonę bent porai savaičių per metus.

Reziumuojant – daug faktų rodo, kad krepšinio šalimi  teisės mes vadintis gal ir neturim, tačiau, kad esam šio žaidimo tauta – abejoti taip pat negalima.



3 Komentarai apie “Krepšinio tautos žmonės ne krepšinio šalyje”

  1. Jei tik turėčiau galimybę, tai už tokį gilų įrašą apie mūsų tautos ir krepšinio santykį kaip mat dešinę paspausčiau ;)

  2. Mane irgi priskaityk :) paspausciau ir desnia ir kaire ir dar alaus pastatyciau ;)

  3. Trauk savo pažymių knygelę – tau 10 už šį įrašą!

Jei patiko įrašas, norite pareikšti savo nuomonę, galite nesikuklinti ir palikti komentarą!