Justino Dabulskio Blogas

Jei kas nežinot, tai anodija – eterio ir spirito mišinys, dar kitaip vadinama Hofmano lašais. Nežinau kaip dabar, bet seniau jos būdavo galima įsigyti vaistinėse, nes pagrindinė jos paskirtis – malšinti skausmą, trinti vabzdžių sugeltas ar sumuštas kūno vietas. Bet čia tik pagrindinė funkcija, o jos panaudojimų yra ir daugiau: seniau lenktynininkai ją pildavo į kurą, kad mašiną “trauktų” geriau, kiti  baidydavo vabzdžius. O bene labiausiai daug kam ji patinka dėl to, kad sumaišyta su cukrumi  puikiai “veža”.

Galvočiau, kad tai tik gandai, nes pats niekada nesu bandęs ir nesiruošiu to daryti, bet kažkada turėjau kaimyną, kurį anodija traukdavo kaip katiną prie valerijonų. Pats esu ne kartą matęs, kaip kiemo vidury jis šoka pagal jam vienam girdimą muziką, baidosi kitiems nematomų bičių. Vieną kartą atsiklaupęs atidavė pagarbą kažkuriam iš Dangaus nužengusiam kažkurį didžiajam kunigaikščiui, bandė aplinkinius kaimynus įtikinti, kad jo kieme, pavėsinėje, “groja Jungėnų kaimo kapela”. Smagu, mane kažkada palaikė kolūkio pirmininku ir klausė, kur noriu, kad nuvežtų.

Bet čia tik šiaip linksmybės, o svarbiausia, kaip sakė pats kaimynas, – gali užmegzti ryšius su kitu pasauliu ir bendrauti su kosmosu. Ir tikrai, kelis kartus, po anodijos seanso, jis yra rodęs į tolumoje besileidžiančias skraidančias lėkštes, iš jų belipančius ateivius. Ką jau bekalbėti apie piktąsias dvasias, velniukus ar turiningus pokalbius su kadaise gyvenusiais šventaisiais. Tiesiog įsiskverbimas į kitą erdvę, kitus pasaulius.

Dar esu girdėjęs pasakojimų, kad jei vartodamas anodiją, sumaišytą su cukrumi, neatsirūgsti, gali užsilenkti. Tai kad nebūtų rizikos, patariama išsitrinti galvą anodiją ir apsirišti maišeliu. Sako, efektas gal net geresnis, tik labiau pasireiškia buitinėse situacijose ir ryšių su kitais pasauliais neturėsi: tarkim iškeliausi žvejoti ir sumanysi atlikti tokią procedūrą: vieną po kito trauksi metrinius karpius, o vėliau jie stebuklingai nuo kranto dings. Ir panašiai.

Juokai juokais, daug turbūt bajerių galėtų papasakoti ją ragaujantys žmonės. Juk tokio derinuko skystis gali priversti vaizduotę dirbti įspūdingais pajėgumais. O prisiminiau aš ją, kai vakar su draugu diskutavom apie mokslą, kažkaip nusukom prie girdėtos minties, kad mokslininkas privalo turėti beribę vaizduotę, nes didingo proto ne visada užtenka. Nes nei Einšteinas, nei Niutonas, nei Hablas, nei kiti neeilinius atradimus padarę mokslininkai nebūtų to pasiekia be savo vaizduotės galios. Nebandau pasakyti, kad vaizduotė, sukeliama anodijos, prilygsta mokslininkų įsivaizdavimui, tiesiog,  kai daug ko negali iškart parodyti skaičiavimais, remtis kažkokiu sukurtu modeliu, ir giliniesi į dar nematerialų dalyką, tau gali padėti tik vaizduotė ir intuicija. Arba, kaip sakė fizikos dėstytojas, mokslininkas be beribės vaizduotės niekada nieko didingo nepasieks.

Tuo turbūt būtų ir galima paaiškinti, kodėl moterų pasiekimai neprilygsta vyrų. Nes fantazuoti jos moka tikrai geriau, o įsivaizduoti ir visa tai sutelkti į konkretų dalyką – ne. O visi garbingiausieji mokslininkai iš kitų išsiskiria ne tik savo geresniu smegenų panaudojimu, bet ir unikalia vaizduote, kurią kitiems gali išlaisvinti tik psichotropinės medžiagos, dažniausiai, be tikslo, ne vietoj ir ne laiku.