Justino Dabulskio Blogas

Lietuvių kalbos žodyne žodis optimizmas apibūdinimas kaip pasitikėjimas gyvenimu ir ateitimi, šviesus ir džiaugsmingas požiūris į gyvenimą. Dauguma žmonių ir vadina save ir aplinkinių nuomone yra optimistai, jei yra bent kiek linksmesni už kitus, labai nenuliūsta nutikus nelaimei ir nepasiduoda blogai nuotaikai. Žinoma, tai nėra totalus pesimistas, tačiau nėra tik šios dvi visiškai viena kitai priešingos pusės (optimistas ir pesimistas), nes juk viskas turi ir vidurį. Tarp optimisto ir pesimisto tas „vidurys“ yra toks žmogus, kuris nepasiduoda blogoms emocijoms, nedaro problemų ten, kur jų nėra, tačiau nesistengia pakeisti esamos situacijos, nededa pastangų, kad viskas pasisuktų teigiama linkme. Toks žmogus dažnai yra pavadinimas optimistu ir dažnai net pats giriasi tokiu esąs, kuo norėčiau labai suabejoti ir paneigti tokią nuomonę atsakydamas į klausimą, kas gi iš tiesų yra optimistas ir koks jis turėtų būti: ar optimizmas turi tik tokią siaurą prasmę, ar kad save galėtum vadinti optimistu pakanka vien dažnai šypsotis ir galvoti, kad viskas yra gerai ir taip pat bus ateityje, ar vis dėl to reikia ir kitokių charakterio savybių ir veiksmų atitinkamose gyvenimo situacijose?

Yra posakis, kad draugą gali pažinti tik nelaimėje. Tikrą optimistą taip pat galima pamatyti tik itin nepalankiame gyvenimo tarpsnyje ar tiesiog blogose ir džiaugsmo neteikiančiose gyvenimo situacijose. Turbūt nenuostabu, kad atsitikus blogam įvykiui pesimistas nematys išeities iš blogos situacijos, pasiduos blogoms emocijoms ir daugiau nieko nebenorės. Kito tipo žmogus per daug visko nesureikšmins, manys, kad galėjo būti dar blogiau ir tikėsis, kad ateityje tai nebepasikartos ir bus tik geriau. Tačiau ar toks žmogus jau gali būti vadinamas optimistu? Turbūt ne, nes čia tik žmogus kiek pozityviau žiūrintis į gyvenimą ir nebandantis nuosekliais darbais ar kitais veiksmais pakeisti susidariusios nepalankios situacijos. Aišku, tai daug geriau nei keiktis ar pykti ant viso pasaulio, kas kažkas nenusisekė taip, kaip tu norėjai, tačiau vien to juk nepakanka. Manau, kad tikras optimistas sau pasižadės, kad daugiau taip nenutiks ir kad tai nebūtų vien tuščias eilinis pažadas dės visas pastangas, valios ir proto jėgas, kad tikslas būtų pasiektas.

Vienas išskirtinio mąstymo žmogus yra pasakęs, kad labai kilnu yra ne tai, kad esant blogai situacijai sugebi išsilaikyti nepalūžęs ir sužlugdytas, o tai, kad sugebi nukristi ir vėl surasti jėgų pakilimui. Tai turbūt tiesiogiai susiję ir su optimizmu: įsivaizduokite situaciją, kada viskas, ką darai nepavyksta, sėkmė visiškai atsuka nugarą ir atrodo, kad nebėra vilties išvysti šviesesnį ir geresnį rytojų. Tokioj situacijoj galima pasinerti į visišką neviltį ir nenorėti nieko daryti, matyti ir apskritai pykti ant viso pasaulio ir žmonių, kad taip nesiseka. Galima ir susitaikyti su esama situacija, vis tiek šypsotis ir širdyje tikėtis, kas išaušusi nauja diena bus daug geresnė. O kaip elgsis tikras optimistas? Manau, kad kelsis anksti ryte, darbuosis iki vėlaus vakaro, dės visas kitas įmanomas, o galbūt kartais ir nelabai realias pastangas, kad galėtų vėliau pasigėrėti, kad savo pastangomis, nusiteikimu ir, be abejo, optimistiniu mąstymu sugebėjo žymiai pagerinti savo gyvenimą. Aišku, tai nėra labai lengva, iš tiesų gal net labai sunku, tačiau tikri optimistai tai sugeba, o ir likimas dažnai už pastangas beviltiškuose ir sunkiuose gyvenimo tarpsniuose jiems atlygina.

Turbūt visiems žinoma, kad žmogus, išskyrus genijus, negali būti vienodai gabus įvairiuose dalykuose. Tai aišku jau ir vaikams, kai tik yra pradedama lankyti mokykla: jei vaikui sekasi matematika, dažnai jis turės problemų mokindamasis lietuvių kalbą, jei sugeba pikiai piešti, tai didelė tikimybė, kad turės problemų su kitais mokomaisiais dalykais. Iš patirties žinau, kaip yra sunku ir koks piktas jausmas apima, kai mokaisi daug daugiau už kitus, o tavo įvertinimas vis tiek labai prastas. Iš pažiūros čia beviltiška situacija, kai, rodos, gali tik su tuo susitaikyti arba būti labai piktas ir nusivylęs, tiesiog nebematyti prasmės iš viso mokytis. Bet iš kitos pusės tai puiki situacija dar ankstyvoje jaunystėje išsiugdyti optimistinį mąstymą ir požiūrį į gyvenimą – kai prasėdėjus daug valandų, gal net naktų bandant išmokti kaip skaičiuoti ar teisingai kirčiuoti, tu vis tiek gauni neigiamą įvertinimą ir, rodos, esi visiškai beviltiškas, nenoromis kyla klausimas: kaip toliau elgtis? Galimi du, daug kartų minėti variantai, ir trečiasis – šiek tiek pailsėti, nusiraminti ir vėl visomis jėgomis kibti į darbą. Tokiose situacijose, kai iš pirmo žvilgsnio pradedi prasmės neturinti darbą, kai bandai išsikapstyti iš beviltiškos situacijos, ir išryškėja tikrasis optimizmas. Juk tik tikras optimistas, labai savo jėgomis pasitikintis ir trokštantis geresnės naujos dienos žmogus gali ryžtis imtis veiksmų, darbo, kai kitas tiesiog pasakytu, kas neverta, ar nėra prasmės ir t.t. Be abejo, kartais reikia ir sustoti, pamąstyti ir, kad ir kaip būtų sunku, pripažinti, kad net ir labai milžiniškos pastangos ir darbai nieko nepakeis, ir nepadės. Tačiau taip būna palyginus labai retai, dažniau taip sakoma ar daroma norint pateisinti savo tingumą, apatiją ir nenorą siekti savo tikslo. Aišku, negali priversti tavęs pamilti svajonių merginos ar vaikino, net jei tai ir yra didžiausias tavo gyvenimo siekis, kadangi tokioje situacijoje ne viskas šimtu procentu priklauso tik nuo tavęs, bet susidūrus su kasdieniniais gyvenimo sunkumais, kitomis problemomis pasitelkus į pagalbą optimizmą galima nepaprastai daug ką nuveikti.

Tikiu, kad daug skaitančių tokias mintis pagalvos, kad daug ko nesuprantu, nežinau, kokių „nenugalimų“ kliūčių iškyla gyvenimo kelyje, kaip gali būti nepakeliamai sunku pasukti blogus dalykus teigiama linkme. Galbūt jie ir būtų teisūs, nes daug sunkumų patiria žmonės kurių aš gal net neįsivaizduoju, tačiau čia derėtų pažvelgti į iškiliausias žmonijos asmenybes. Nuoširdžiai abejoju, ar atsirastų daug žmonių, kurie imtųsi tokio milžiniško darbo, kaip tai padarė Mikelandželas, nusprendęs ištapyti Siksto koplyčios lubas. Neabejoju, kad toks tikslas ir didžiajam menininkui iš pradžių atrodė nepasiekiamas, tačiau pasitelkęs optimistinį mąstymą ir susitelkęs darbui sukūrę vieną didžiausių meninių stebuklų, kuriuo grožisi kartų kartos. Įdomu, ar labai daug vilties ir prasmės darbui matė Motina Teresė, aplink matydama vien skurdą, nelaimes ir kitų žmonių kančias? Turbūt ne tik nebuvo daug vilties, bet ir kitų dalykų skatinančių veiklai ir darbui. Bet jai tai nebuvo per daug svarbu: turėdama begalinį tikėjimą ir optimizmą ji savo gyvenimą nugyveno stengdamasi padėti vargstantiems, suteikti pagalbą tiem, kam to labai reikia ir turbūt padarę daug daugiau gero nei šimtai žmonių kartu, o svarbiausia -įkvėpė šimtus žmonių kilniai veiklai. Ir tai vien todėl, kad nepasidavė pesimistiškoms mintis ir nenorėjo susitaikyti su esama bloga padėtimi. Kažin ar dabar galėtume tamsiais vakarais kambaryje džiaugtis šviesa, sklindančia iš elektros lemputės, jei Tomas Edisonas nebūtų buvęs kuo tikriausias optimistas? Jis padarė tūkstančius eksperimentų ir bandymų, tačiau elektros lemputės jam taip ir nepavyko sukurti. Rodos, tai beviltiška situacija, kai tiesiog reikia sudėti rankas ir imtis kitos veiklos, bet būdamas tikras optimistas Edisonas ryžosi dirbti tol, kol galų gale pavyks. Galima sakyti, kad tai tiesiog kvailas užsispyrimas ar beviltiškas savo tiesos įrodinėjimas, bet taip teigiant reikėtu pagalvoti, koks užsispyrėlis ar kvailys sugebėtų ir toliau nuosekliai siekti savo tikslo ir nepalūžti beviltiškoje situacijoje? Tai tik kelios iš daugelio mano paminėtos įžymios asmenybės, kurioms daug pasiekti ir nuveikti padėjo ir optimizmas, tačiau ir tiek turbūt pakanka, kad būtų galima teigti, jog optimizmas yra svarbi varomoji jėga. Be to, labai svarbu žinoti, tiksliau įsisąmoninti, kad minėti žmonės nebuvo stebukladariai, dievai ar antgamtinės būtybės, o tokie pat žmonės kaip ir mes visi, tik turėję kitokį mąstymą ir aišku buvę tikri optimistai. Ir aišku užduoti sau klausimą: jei jie sugebėjo taip pozityviai mąstydami daug pasiekti, kodėl to negaliu aš?..

Įsivaizduoju, kaip piktinasi žmonės skaitydami tokias mintus kuriems vis nesiseka ar negauna iš gyvenimo to, ko trokšta. Tačiau reikėtu prisiminti tokį dalyką kaip savikritika ir savęs paklausti, ar iš tiesų daro viską, kad blogi dalykai pagerėtų ir išnyktu, ar esant nepavydėtinai situacijai atranda savyje optimizmo švyturių ir nuosekliai siekia savo tikslo? Itin gražiai pasakė žymus rašytojas Og Mandino: „Kaip sužinosi, ką gali, jei nepatirsi atsitiktinės nesėkmės? Niekada nenuleisk rankų. Ateis ir tavo eilė“. Šiais žodžiais ne tik pasakoma, kad norint patirti sėkmę reikia daug dirbti, rimtai siekti savo tikslo, bet ir tai, kad norint visą tai įgyvendinti, būtina savo širdyje ir mąstyme išsiugdyti pozityvų mąstymą, kuris padėtų ir butų tarsi varomoji jėga bet kokioje gyvenimo situacijoje. Esu įsitikinęs, kad tai turi daug didesnę vertę, nei bet kokios materialios priemonės. Tuo labiau, kad tai įrodo ir daug pasiekusių, gal net pasaulį pakeitusių žmonių pavyzdžiai. Juk viskas prasideda nuo mažų dalykų ir tik po to išauga i daug didesnius. Tikrai nuoširdžiai tikiu, kad su nuostabiu žmogaus protu, nestandartiniu požiūriu į gyvenimą ir dalele optimizmo galima pasiekti nepaprastai daug.

Taigi tikiuos, kad man pavyko bent kiek šiek tiek kitaip pavaizduoti optimizmą: parodyti jį ne tik kaip gerą nuotaiką, beviltišką šypsojimąsi blogose situacijose, bet ir kaip proto ir valios jėgą, kuri padeda nepalūžti ir stumia veikti, kai viskas atrodo beprasmiška. Kaip vieną pagrindinių gyvenimo variklių, padedantį susikurti sau prasmingą ir patogų gyvenimą, skatinanti nuveikti daug kilnių ir gerų darbų. Be abejo, gal čia yra ir daug netiesos, nes juk kitas žmogus gali pateikti rimtų argumentų, kad viskas yra visiškai kitaip, juolab, kad niekada nėra vienos tiesos, tad verta viską apmąstyti ir pasverti kiekvienam asmeniškai. Kita vertus, reikėtų nepamiršti pasižiūrėti, kokiais gyvenimo principais vadovavosi daug pasiekę žmonės ir nepamiršti, kad savo mąstymą reikia nukreipti tokia linkme, kad galėtum pasiekti maksimalių rezultatų. Ir svarbiausia, pabudus ne keiktis, kad jau rytas ir laukia bjauri diena, o jau pagaliau rytas ir vėl galėsi pradėti kurti nuostabią savo ateitį ir džiaugtis gyvenimu.