Kai “žinai” per daug
Ar yra tekę bendrauti su tokiu žmogumi, kuris, atrodo, viską žino? Na, jei ne viską, tai bent jau viską geriau nei tu ar kiti. Manau yra. Nepaprastai nervinantis bendravimas tokiu atveju! Uch! Pasakai, kad 2×2=4, sakys ne, tik du pakelta kvadratu yra keturi. Sakai, kad Žemė sukasi aplink savo ašį, tai greit sulauksi replikos, kad ne tame esmė, nes daug daug svarbiau, kad ji sukasi aplink Saulę. Na, tik džiaugtis reikia, kad žmogus žino daug daugiau nei kiti, bet kurių velnių visa tai aiškinti ir įrodynėti, kai tam netinkamas laikas ir visiškai nevietoj. Kartais taip norisi linksmai ir neliečiant aukštų materijų pakalbėti, o čia turi klausytis sudėtingiausių teorijų ir dar pasijauti tokiu kvailiu ir nemokša. Rodos, viską ką pasakai, yra nesąmonės, ar bent jau netoli to. Tokiu atveju turbūt geriau ir patylėti.
Domėjausi ir diskutavau kodėl taip kartais turbūt su visais mumis nutinka ir išgirdau šaunią ir,manau, iš esmės teisingą teoriją. Kai pradedi ko nors intensyviai domėtis, skaityti, mokytis, sužinai daug, atrodo, įdomių ir kitiem nežinomų dalykų. Tada pasijauti toks “achujienas”, kad nori nenori turi viską atskleisti aplinkiniams. Taip ir prasideda komentarai su pataisymai, intarpai, kad aš žinau geriau nei jūs, aš praėjusį vakarą skaičiau ir t.t. Negerai toks perdėtas ir pabrėžiamas savų žinių demonstravimas.
Viskas teigiama linkme, tik, kad kartais sukeli daug blogų emocijų aplinkiniams ir susidarai gan kategoriško žmogaus įvaizdį. Viskas gerai, bet reikia atsižvelgti į situaciją ir aplinkinius.
Negerai kartais žinoti “per daug” ir nemokėti patylėti.
Tyla.
Kov 18th, 2008 at 3:52 vakare
“Viskas gerai, bet reikia atsižvelgti į situaciją ir aplinkinius.” – mano manymu, pats turetum buti kategoriskesnis. Pasigedau tvirtesnes nuomones tavo, turbut kadangi paciam maloniau kai buna – gerai/blogai, taip/ne ir kazkoks apibreztumas ties viena ar kita puse.
) zmoniu buna tokiu, pritariu, taciau as toleruoju – nu ka jeigu zmogui tiek tereikia, kad gerai pasijustu.
Kov 18th, 2008 at 4:58 vakare
Kad aš pats kartais vis dar taip padarau pagal senus vaikystės įpročius, tai teisti labai ir nesinori, o pastebėti negaliu.
Kov 18th, 2008 at 5:15 vakare
: ) Kartais gal ir aš nejučiomis pernelyg gilinuosi į smulkmenas ir aplinkinius nervinu — o ką gali žinoti.
Užtat kaip įdomu būna, susitikus dviems „išminčiams“ — su keletu mokytojų galim ir į plaukus viena kitai kibti, nes taigi „aš vis tiek teisi“.
Žinai, kad ir kiek daug žinočiau, man vaivorykštė — vis tiek stebuklas.
Kov 18th, 2008 at 5:25 vakare
Koks nuostabus pastebėjimas. Seniai ką nors panašaus begirdėjau… Išties, kiek stebuklų yra , o mes nė velnio jų nepastebim…
Kov 19th, 2008 at 12:47 ryte
pazįstu ir aš tokiu žmonių..sudėtinga su jais bendrauti, bet visokių yra ir visokių reikia
be to, tokie KATEGORISKI žmonės padeda išbandyti savo kantrybę 
Kov 20th, 2008 at 11:44 ryte
… Ir patys kantrybės nė velnio neturi. ; )