Kai užvaldo ciniška nuotaika
Skaityti ir vertinti klausantis dainos!
Cinikas – kai žmogus, užuodęs gėlių kvapą, pradeda ieškoti laidotuvių.
Nežinau, čia muzika ar koks velnias, bet pilna galva piktų minčių. Atverčiu vis naujienų portalus, o ten vis nauji straipsniai apie vakarykščią žmogaus mirtį ir daug daug žmonių komentarų. Viskas normalu, taip turi būti. Natūralu. Bet toks jausmas, kad žmonės vos ne to ir laukė, kad galėtų pademonstruoti, kokie yra supratingi, pilni užuojautos ir paguodos. Toks noras būti dalimi didelės netekties, pasijusti liūdinčiu ir kažko netekusiu ir tą viešai demonstruoti.. Nenatūralu.
Nacionalinė kultūros ir meno premija buvo įteikta tik 2008 metais, kai jau buvo viskas akivaizdžiai matoma ir numatoma. Kodėl tik tokiu metu toks įvertimas? Turbūt čia visų mūsų, žmonių, bruožas, įvertinti viską, kai tą reikėjo padaryti seniai, ir po to apipilti daug gražių žodžių, taip pademonstruojant savo nuostabų,užuojautos ir supratingumo kupiną vidinį pasaulį.
Kov 16th, 2008 at 8:06 vakare
šis atvejas toks pats kaip ir su J.Ivanauskaite – apdovanojimai tuomet, kai jau žmogaus tarp mūsų nebėra arba tuoj nebebus… nes tik tada suprantama koks buvo žmogus geras, koks jo menas buvo puikus. atrodo, kad tik mirties ir reikia, kad pradėtum vertinti…
Kov 17th, 2008 at 2:53 vakare
Vakar šiek tiek diskutavome su drauge viena, kur aš buvau tos pačios nuomonės kaip tu, o ji žiniasklaidos dėmesiui neturėjo priekaištų ir sakė, kad pagerbti žmogų nėra blogai. Tuo tarpu aš tvirtinau, kad žiniasklaida perlenkė lazdą mažumėlę.
Matyt to reikia visuomenei – ne veltui per TV daugiausia rodo kriminalus, skausmą, netektis – kad žmonės “dalintųsi”. Man asmeniškai taip pat nepatiko tas perdėtas dėmesys. Viskas.
Kov 17th, 2008 at 6:00 vakare
Pritariu. Panašios mintys kilo, kai grupiokai kalbėjo ” O tu jau buvai pažiūrėti? Aiktusaaauu kokios prie jo eilėėės”.
Kov 17th, 2008 at 9:48 vakare
O aš tikrai mačiau daug nuoširdžių žmonių, kurie norėjo tik atsisveikinti. Net privertė susimąstyti, ką jis reiškė daugeliui: vyresniajai ir jaunajai kartoms. Ir gaila tokio žmogaus. Aišku, užaugs nauji talentai, bet… kaip sakoma, savos kojinės vis dėlto arčiau kojų.
Kov 17th, 2008 at 10:04 vakare
Gyvenimas juda i priekį…
Nepakeičiamų nėra, o kiek jis liks musų širdyse yra tik laiko klausimas…
Apie tai reiktų pakalbėti po metų kiek jis išliks mūsų širdyse…
Bet va kai visi nori pasirodyti tai ir perdeda, iš normalaus dalyko padaro sencacja, nu žodžiu tikra š…
Ir be reklamos galime velionį pagerbti savo mintyse, namie, ar kur kitur…
Tik bandos jausmas yra paskui žiniaskalida lėkt… Ir pūsti burbulą…
Kov 17th, 2008 at 10:24 vakare
Žiniasklaida visada iš visko daro burbulą. Gerai, kai aš praktiškai nuo jos atsiribojusi.
Artimiesiems sunku, kai tokiu momentu neturi net paprasčiausio privatumo…
Bal 8th, 2008 at 6:04 vakare
Sutinku, kad privatumas tokiu atveju yra svarbus, bet nieko čia nepadarysi, kad miršta žinomas žmogus ir daugelis nori su juo atsisveikinti. Televizija tik nušviečia tą liaudies dalį, kuri negalėjo to padaryti asmeniškai…