Justino Dabulskio Blogas

Turėjau šį įrašą jau parašyti jau šeštadienį, kovo 8-ąją. Ne dėl to, kad visos, kurių pase prie lyties parašyta raidė M, daugiau ar mažiau šventė tarptautinę moters dieną ir priiminėjo sveikinimus, o todėl, kad, mano sesei buvo neeilinė diena, gimtadienis. Būtent, kovo aštuntąją. Bet ir ne apie tą gimtadienį bus įrašas, ne bandymas įdomiau nei visada pasakyti “Su gimtadieniu”. O apie ką tada? Apie tai, kai supranti, kad nėra tie vyresni broliai ar seserys tokie niekam tikę.

Abejoju ar kam nors, kas turi vyresnių brolių ar seserų, nėra patyręs to taip erzinančio išnaudojimo: nunešk tą, atnešk aną, padaryk tą ir tą ir t.t. Na žiauru, rodos, būtum koks pasiuntinukas ar asmeninė tarnaitė. Net nesinori kartais prisiminti tų žiaurių laikų, kai buvau mažas ir gerokai jaunesnis už sesę. Oi, kiek mane prigainiodavo visur. Ir neklausyti bijai, va išduos ką nors, tėvams paskųs, o čia ir nelabai geras variantas. Va taip ir leidiesi išnaudojamas,su mintimis, kad ateity atsigriebsi už visus vargus. O kiek pokštų su tavimi tada gali prikrėsti. Tikrai ne vieną kartą gali pasijusti kaip tikras klounas. o dar tas neapykantos jausmas, kai tau kaip pavyzdį stato seserį. O kuo aš blogesnis?! Dėl ko aš negaliu būti pavyzdys?? Manau, visi jaunėliai turi šiais atvejais ką prisiminti. Dabar matau, kaip mano kambario draugas, visada, kai tik turi progą, pasistengia pasilengvinti sau gyvenimą jaunesnio brolio sąskaita. Ir linksma stebėti kaip duoda vieną po kito įsakymus padaryti tą ar aną, ir liūdna, nes prisimeni tuos senus įdomius laikus. Gal net pasitenkinimas šioks toks, kad va, aš dabar sau sėdžiu niekas man neįsakinėja.

Bet užaugi, nebe tokia liūdna atrodo ta vaikystė vyresniųjų šešėly. Gal net priešingai, visai smagu prisiminti, juk kiek visokių “bajerių”, linksmų nutikimų ir šiaip situacijų, priverčiančių nusišypsoti, yra nutikę tomis dienomis. Visai juokinga, net to vaikiško pykčio nebėra. Kai dar labiau pamąstai, ne tokie tais laikais ir vyresnieji blogi buvo: kas grįždamas parnešdavo kokį skanumyną, kas užstodavo, kai ką nors prisidirbdavai? Būtent, ta pati blogoji vyresnioji sesuo. Net ir dabar, kai atšventi 21-ąjį gimtadienį, dažnai pagalbos kreipiesi ne į ką kitą, kaip į tą, kas tave broliškai skriausdavo vaikystėje. Ir turbūt iš niekur nesulauksi tokios patikimos pagalbos kaip iš ten. Va tada ir supranti, kaip smagu, kad esi jauniausias šeimoj, ir nusijuoki prisiminęs vaikystės “vargus”.

Parašęs ir paskaitęs pagalvojau, kad kas nors gali pagalvoti, jog nuo mažų dienų iki pat dabar nekenčiau artimo žmogaus ir tik dabar supratau, kad be reikalo. Na, tikrai ne! Tiesiog beklausydamas gražios muzikos, prisiminiau šeštadieninio jubiliejaus šventimą ir pagalvojau, kaip viskas per tiek metų pasikeitė. Kaip “užknisdavę” dalykai tapo linksmais prisiminimais, o nervindavęs ir vis kišamas autoritetas visai sektinu pavyzdžiu. Turbūt pasitvirtina taisyklė, kas pačiam sulaukus daugiau metų vyresnieji pradeda mąstyti protingiau.

Gera turėti sesę!