Justino Dabulskio Blogas

Kai schemos ir sistemos neveikia bene 15 kėlinių, norisi keiktis, rėkti, išdėti visus į šuns dienas, parašyti  patį baisiausią komentarą ir po to apsiverkti. Bet belaukiant kitų varžybų, besitikint, kad viskas bus gerai, pradedi galvoti, kad gal viskas dėsninga ir per daug tikėtis nereikėtų.  Juk komandą paliko pagrindiniai lyderiai, tariama kartų mainų.Viskas lyg ir dėsninga. Bet vis tik neapleidžia mintys, kad kažkas  ne taip. Nes:

Prisiminimai

Netolima praeitis. Kad ir 2005-ųjų EČ  Serbijoje, kai, iš esmės, niekuo nestipresnė rinktinė už šiuometinę, demonstravo solidų žaidimą.  Su vienintele super žvaigžde Šiškausku, įžaidinėjant kamuolį Ginevičiui ir Gustui, sugebėjo nugalėti turkus, sutrypti bulgarus, įspirti visada grėsmingai atrodantiems  kroatams ir pralaimėjus vos vienas rungtynes užimti šiuo metu itin aukštai atrodančią 5-ąją vietą.  Ir iškovoti bilietą ir pasaulio pirmenybes.  O ir komandoje tada buvo kur kas kardinalesni pasikeitimai nei dabar – rinktinę paliko ne trys pagrindiniai žaidėjai, kaip šiemet, o bent jau penketas – Štombergas, Macijauskas, Songaila, Jasikevičius, E. Žukauskas.  Praktiškai visas iki tol buvęs startinis penketas. Įdomu, ar ne ?

Galvosūkiai

Sprendi jau kelias savaites trunkantį galvosūkį – ar dabar 25-erių metų Jankūnas prieš keturis metus buvo geresnis žaidėjas nei dabar.  Nes prieš keturis metus sugebėjo būti tvirtas rinktinės dvyliktuko narys.  Pasiekė daugiau nei 8 taškų vidurkį, per visas 6 varžybas padarė vos 3 klaidas, per svarbias mažojo pusfinalio varžybas su rusais įmetė net 19 taškų.  O šiais metais net nebuvo vertas ilgiau žaisti net kontrolinėse varžybose.

Arba kitaip skambantis variantas: ar tikrai tokia super stipri Lietuvos rinktinės priekinė linija, kad gali atsisakyti puolėjo, kuris nepatektų gal tik į poros EČ dalyvaujančių komandų startinį penketą ?

Ar Mantas Kalnietis visiškai degraduoja ? Neturėdamas dar visai 20-ies 2006-iais, PČ , rinktinės žaidimui aikštelėje vadovavo daugiau nei po 20 minučių, o dabar per visas rungtynes žaidė tik tiek.  Ak, ta įžaidėjų problema…

Tėviškas auklėjimas

R. Butautas ne kartą sakė, kad Kleiza jam yra kaip sūnus. Įvairaus amžiaus rinktinėse treniruoja nuo paauglystės, puikiai pažįsta ir kaip žaidėją, ir kaip žmogų. Ir panašu, kad yra šiek tiek per daug atlaidus ir atsainiai žiūri į tėvystės pareigas. Nes priešingu atveju jau po pernykščio olimpiados pusfinalio būtų ne kartą tėviškai traukęs per ausį.  Kad neliktų tų nesportinių pražangų iš per didelio pasipūtimo, arogancijos ir savanaudiškumo, kai to visiškai nereikia.

Supratingumas ir tolerancija

Panašu, kad LKF su Garastu priešaky darosi supratingesni ir gal net labiau tolerantiškesni. Jei 2006-iais PČ, kai rinktinė vėl panašaus pajėgumo rinktinė užėmė septintąją vietą,  iš pastarųjų kritiką liejosi net nepasibaigus turnyrui. Sakė, blin, kaip čia gali būti, kad netekus “vos” kelių pagrindinių žaidėjų toks blogas žaidimas. Ir Sireika jau beveik buvo atstatydintas, o jo paties pareiškimas buvo tik formalumas.  Iki šiol  neteko matyti nė vieno jo viešo pasisakymo, jokios kritikos ar nuomonės. Turbūt su amžiumi darosi šiek tiek atlaidesnis.

Ateitis

Jau ateinantis EČ vyks Lietuvoje. Savose aikštėse, tarp savų sirgalių ir sienų. Natūralu, kad bus bent jau žaisti finale. Dar natūraliau, kad tam reikėtų sistemingai ruoštis, t.y. vykdyti skausmingą kartų kartą. Nes šiuo metu visiems pagrindiniams rinktinės žaidėjams arti 30-ies ir žaidžia jau ne vienus metus be pertraukų, mūsų super žvaigždės, pasilikusios teisę dar sugrįžti į dvyliktuką, turi dar daugiau metų.  Kas bus dar po dviejų metų ? Rinktinei, su gerokai didesniu nei 30-ies metų vidurkiu gali būti sunku pergalingai užbaigti turnyrą. O šis ne toks svarbus EČ ir galėjo būti tas etapas, kai į rinktinę įtraukiami jauni žaidėjai. Reikia gi kažkaip apšaudyti potencialius jos žaidėjus. Na, jei ir ne pagrindiniame dvyliktuke, tai bent jau atsisakyti jų ne iš po pirmų etapų ir leisti pažaisti bent kontrolinėse varžybose. Tikėkimės dar kas nors išdegs kitais metais, nes priešingu atveju teks patvirtinti paskutiniųjų metų tendencijas, kad šeimininkai netampa čempionais.

Tariamoji nuosaka ir pasikartojimai

Broli, jau kelios varžybos kai nėra žodžio “reikėtų”, o tiesiog rėkte rėkiant REIKIA.  Jei tikrai gali, kuo aš tikiu, tai pirmyn. Beje, žiūrėjus visas ketverias varžybas jau beveik sapnuose girdžiu komentatoriaus frazes -  K. Lavrinovičių keičia D. Lavrinovičius, D. Lavrinovičių keičia K. Lavrinovičius.

Tendencijos

Panašu, kad Lietuvos nelaimės krepšinyje kartojasi kas aštuonerius metus. 1993-iais visiškas fiasko toje pačioje Lenkijoje,  2001-iais latvių užkurtas pragaras Turkijoje. Dabar 2009 ir vėl liūdnas vaizdas. Be to, jei tikint tuo, tai kitame EČ galime tikėtis aukso. Nes po Turkij0s nelaimės pailsėjome metus ir kėlėme į viršų čempionų taurę.

Pagalba ir parama

Panašu, kad sirgaliai irgi padeda žaidėjams smukti į dar didesnę duobę. Elementaru – žaidėjai turi kompiuterius, paskaito naujienas, straipsnius ir komentarus. Ir įdomu, kaip turi jaustis į aikštę išleistas Mažutis, Jomantas ar kiti komentatorių ir apžvalgininkių ne iš geros pusės linksniuojami žaidėjai. Tie patys treneriai. Tikrai nesijauti labiau pasitikintis savo jėgomis, kai tave  tūkstančiai vadina mulkiu.  O ir atvirkštinis variantas, kai bandai duoti protingus patarimus,  neveikia – šuns balsas į dangų neina.  Taip kad gal kol kas reikėtų pasilaikyti savo blogas emocijas ir pamazgas pilti tada, kai tikrai viskas bus baigta.

Gražu

Vis dėl to gražu žiūrėti, kad krepšininkai iki galo nenukabina nosies, nepasiduoda ir net esant beviltiškai situacijai stengiasi laimėti.

Viltis

Krepšinis nenuspėjamas. Būna, kad beviltiškai sužaidus tris kėlinius komanda atsigauna ir ketvirtajame išplėšia pergalę. Tikėkimės, kad likusios dvejos varžybos šiame EČ ir bus mūsų rinktinės įspūdingo spurto paskutinis kėlinys.