Justino Dabulskio Blogas

Pastebiu, kad paskutiniu metu labai madinga tapo užsiiminėti fotografavimu. Turiu daug pažįstamų, draugų, kurie laisvalaikiu pasiėmę fotoaparatą ar telefoną su rimtesne kamera, traukia medžioti įdomių kadrų. Nežinau, ar tam įtakos turi ganėtinai nebrangiai kainuojantys skaitmeniniai fotoaparatai, telefonuose atsirandančios kelis megapikselius turinčios kameros, ar aš tiesiog seniau to nepastebėdavau. Blogeriai turbūt ypač mėgsta aktyviai ieškoti gerų kadrų. Kaip bebūtų, nusprendžiau pasidomėti labiau fotografija ir pakalbinau (virtualiai) prieš kelias savaites vestuvėse sutiktą profesionalų fotografą, žmogų, kuriam pavyko laisvalaikį suderinti su darbu, Rimantą Steponavičių:

1. Esi profesionalus fotografas. Kadangi veikla nemažai siejasi su menu, tai fotografavimas, visų pirma, Tau darbas ar pomėgis?

Kai tik pradėjau fotografuoti, žinoma, tai buvo pomėgis, kol pagalvojau, kad šį gražų pomėgį galima paversti darbu. Taigi dabar balansuoju ant ribos ir labai tuo džiaugiuosi, nes kas gali būti geriau, kai darbas tuo pačiu yra ir puikus pomėgis?

2. Seniai, kokio amžiaus būdamas pradėjai fotografuoti? Ar šio užsiėmimo ėmeisi dėl malonumo ar jau iškart turėjai minčių, jog tai bus tavo pajamų dalis?

Nėra tokios tikslios ribos. Galbūt nuo 16 metų pradėjau fotografuoti su pirma savo juostine muiline, vėliau net neturėdamas fotoaparato dažniausiai fotografuodavau su draugų technika, kol pagaliau supratau, kad man to tikrai reikia. Taigi įsigijom skaitmeninę muilinę, o tai jau leido fotografuoti nesivaržant, kad gali sugadinti kadrą. Taip greičiau įgaunama praktikos, bet iš kitos pusės, visi kadrai nuvertėja, nes nebesugaišti tiek laiko prieš paspausdamas „gaiduką” ir apmąstydamas. Taigi, kaip supratote, iš pat pradžių tai buvo tik nekaltas pomėgis, kuris su metais peraugo į laisvalaikį, o vėliau ir į pajamų šaltinį.

3. Galėtum teigti, kad tavo didžiausias pomėgis sutampa su darbu?

Visiškai taip.

4. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad norint fotografuoti pakanka turėti rimtesnį fotoaparatą. Bet, kaip suprantu, taip tik taip atrodo. Kur slypi profesionalaus, meninio fotografavimo esmė?

Profesionali komercinė ir meninė fotografija – visiškai atskiros fotografijos šakos. Meninei fotografijai netgi nebūtinas rimtesnis fotoaparatas, nes kokybė tikrai nėra svarbiausias prioritetas, bet tuo užsiiminėti neužtenka fotoaparato, tam tiesiog reikia menininko gyslelės, kurią vėliau galima tobulinti. O profesionali fotografija reikalauja daug investicijų į techniką, techninių dalykų išmanymo, nes čia kokybė labai svarbu, tačiau tai irgi ne viskas, bet kas turėdamas tik gerą techniką niekada nepadarys gerų nuotraukų, čia taip pat reikia tos gyslelės ir įdėti daug daug darbo.

5. Esu girdėjęs, kad ir neturint talento dailei, įmanoma visai padoriai piešti? O su fotografavimu kaip? Įmanoma tapti profesionaliu fotografu neturint iš prigimties įgudusios akies?

Čia labai diskutuotinas klausimas. Manau, visko galima pramokti, bet jei neturi to iš prigimties, daugiausia ko gali tikėtis – būti tik vidutinioku. Apie aukščiausią klasę gali pamiršti. Nepadės nei geriausi vadovėliai nei mokytojai, jeigu žmogus tam tiesiog nesutvertas.

6. Kuo skiriasi mėgėjiškas fotografavimas nuo profesionalaus turbūt nereikia klausti, nes ir taip visiems aišku. O va, meninis fotografavimas? Ar šventėse padarytos profesionalios nuotraukos gali būti vadinamos meninėmis fotografijomis. Ar tai tas pats, ar visiškai skirtingi dalykai.

Yra keletos krypčių vestuvių fotografai: vieni jų mėgsta visus sustatyti, išlankstyti ir tuomet fotografuoti dirbtines šypsenas, o gal būt dar ir vėliau pripiešti širdelių, ar kito pigaus montažo, bet taip nebūtų, jei nebūtų tokios klientų klasės, kuriai tai patinka, taigi tai savotiškas menas, o galbūt tiksliau pasakius – kičas. O aukštesnio lygio fotografai statytinių nuotraukų vengia ir stengiasi pagauti viską gyvai, tuomet ir nuotraukos ne tokios statiškos, veidai gyvesni, o jei dar pavyksta pagauti gražią kompoziciją, tuomet gaunasi tikrai graži visuma, ką drąsiai galime vadinti menine nuotrauka. Nors, manau, ne visi sutiks su manimi, mat kai kuriems tikriems menininkams, viskas, už ką gaunami pinigai, yra tik komercija.

7. Paskutiniu metu, atsiradus ir išpopuliarėjus skaitmeniniams fotoaparatams, daug kam fotografavimas tapo tarsi hobiu. Ar įmanoma už kelis šimtus pirktu fotoaparatu padaryti meninę nuotrauką. Ar fotoaparatas įtakos čia turi mažai?

Kaip jau minėjau, daryti menui, brangios technikos nereikia, tam užtenka net pigiausio juostinio fotoaparato, kad ir seno gero Zenit už 30 litų. Pažįstu labai daug žmonių, kurie su tokia pigia technika padaro fantastiškų kadrų. Bet menu ir apsiribokim, nes komercinėje fotografijoje reikia kokybės, greičio ir kitų svarbių faktorių, kas kainuoja dešimtimis tūkstančių litų.

8. Įdomu, kiek gali kainuoti profesionalus fotoaparatas? Kuo jis skiriasi nuo plačiajai visuomenei pritaikytų aparatų?

Tikslios ribos tarp pradedančiųjų ir profesionalių fotoaparatų nėra, bet ji svyruoja ~5000 litų. vien už fotoaparatą. O pačios aukščiausios klasės reportažiniai fotoaparatai kainuoja ~20 000 litų. O kur dar objektyvai, blykstės. O didžiausias jų skirtumas nuo pradinio lygio fotoaparatų, tai, žinoma, yra kokybė ir greitis, taip pat jie turi daug paprastiems mėgėjams nesuprantamų ir nereikalingų, bet profesionalams tiesiog būtinų funkcijų.

9. Pastebėjau, kad daug kas nuotraukas tobulina “Fotoshopu” ar kitom panašiom programom. Karts tikrai nuotraukas patobulina labai super. Pačiam tenka naudotis tokiom programom? Jei taip, tai kokiais tikslais?

Žinoma, komercinėje fotografijoje svarbiausia galutinis rezultatas,o ne kaip jį gauni. Taigi naudojimas neišvengiamas. Fotoaparatas labai retai viską užfiksuoja idealiai taip, kaip tu nori, daugeliu atvejų tenka ką nors patamsinti, pašviesinti ar iškirpti kokį nors ne vietoje ir ne laiku pasimaišiusį objektą.

10. Ar fotoshopu apdorotą nuotrauką galima vadinti menine fotografija, ar tai tiesiog jau pažaidimas?

Nėra vienareikšmiško atsakymo: “juostininkai” teigia, kad tai pažeidimas, mat jie neturi tiek galimybių sutvarkyti nuotraukas. O kita pusė, kuriai priklausau ir aš, teigiame, jog svarbiausia – galutinis rezultatas. Taigi nuotrauką apdoroti galima tiek, kiek širdis geidžia, tik kad galutiniame rezultate nesimatytų, jog tai buvo daryta.

11. Kaip suprantu, dažnai fotografuoji vestuvėse? Kiek ilgiausiai laiko esi praleidęs befotografuodamas tokią šventę? Gal prisimeni kokią kuriozišką situaciją befotografuojant kokią šventę?

Ilgiausiai esu buvęs tose vestuvėse, kuriose fotografavau, bet tuo pačiu dalyvavau ir svečio teisėmis, bet manau tai nesiskaito, o šiaip tai nuo 9h ryto iki 12h nakties. Nors nelengva tiek laiko prabėgioti su fototechnika ant pečių, bet iš kitos pusės labai smagu pajausti visą vestuvių dienos dvasią: nuo pasiruošimo ryte iki pačio šventės įkarščio. Kurioziškų situacijų pasitaiko, bet viskas taip susimaišę, kad negaliu išskirtinei vienos.

12. Kada smagiausia fotografuoti? Pyškinti kokiose vestuvėse ar ieškoti vienam gražių kadrų savai kolekcijai?

Žinoma, smagiau vaikščioti ramiai po mišką ar kur gamtoje ir ieškoti gražių kadrų, tuomet tikras atsipalaidavimas, o vestuvėse niekada neapleidžia įtampa, tačiau tai vis tiek įdomu.

So, dėkui dar kartą Rimantui už atsakymus. Šiek tiek jo darbų ir kontaktus galite rasti asmeninėje svetainėje fotor.lt arba tiesiog paspaudę ant skydelio, šiuo metu kabančio šone.

O aš ir toliau svajosiu, kad mano mėgstamas darbas taptų tam tikra laisvalaikio praleidimo forma.