Justino Dabulskio Blogas

Vieną esminį dalyką – ir vieniems, ir kitiems pasitikėjimo savimi, savigarbos gerokai trūksta. Nes didžioji dalis filmų apie ateivius, ir turbūt visi mano matyti, nežemiškos kilmės būtybes vaizduoja n kartų protingesnes už žmones. Didžiausi žmonijos išradimai ateiviams atrodo kaip tūkstančių metų senumo atgyvenos, o vis dar neįmintos mokslo mįslės kitų planetų gyventojams yra tiesiog elementarios žinios. Greičiausi naikintuvai nesugeba net prilygti nežemiečių kosminiams laivams, pavojingiausi ginklai net nesužeidžia miniatiūrinio dydžio ufonauto, o tobulasis LHC jiems pasirodytų tik kaip didelė metalo ir primityvios elektronikos krūva. Žodžiu, prieš ateivius mes esame dar tarpplanetiniame akmens amžiuje.

Filmai liktų filmai, bet yra dar ir realybė (jei taip galima ją pavadinti). Žmonės, esą matę NSO, teigia, kad jų skraidymo aparatai sugebėjo akimirksniu dingti ar žaibišku greičiu nuskristi – žemiškom technologijom toli iki to. Kiti teigia, kad buvo pagrobti keistiems eksperimentams – būdami buki, žmonės tampa eksperimentiniais triušiais. Dar vieni tiki, kad tokiais ir tokiais metai žmonija ir Žemė bus sunaikinta ateivių, jiems neįdedant daug pastangų, o mes net negalėsime pasipriešinti. Nes kad pasiektume jų civilizacijos lygį, mums reikia nugyventi ne vieną šimtą metų.

Kaip ten bebūtų, niekas, kad matė nežemiškos kilmės būtybes, negali neginčijamai to įrodyti. Apskritai, apie kitą gyvybės formą galima tik svarstyti ir spėlioti. Arba pasirinkimas – tikėti tuo ar ne. Kaip, tarp kitko, visi ir daro. Bet labai įdomu, kodėl žmonės, akis į akį nesusidūrę su kažkuo nežemišku, yra šventai įsitikinę, kad mes esam buki ir atsilikę, o tas “Kažkas” pažengęs mokslo ir technikos atžvilgiu daug daugiau? Juk čia gryniausias nepasitikėjimas savimi! Net nežinant tiesos, neatsakius į visus klausimus, nuvertinti viską, kas buvo sukurtą milijonų gabių žmonių, daug kvailiau, nei sąžiningai prasimokius 12 metų dejuoti, kad neišlaikysi egzamino.

O jeigu savimi, kaip civilizacija nepasitiki žmonija, ar verta stebėtis eiliniais mokinukais, vargstančiais žmonėmis, įvairių sunkumų sužlugdytomis asmenybės, kurios net nebežino, kas yra savigarba ir pasitikėjimas savimi.