Justino Dabulskio Blogas

Žmonės vis labiau ir labiau piktinasi skaitydami dienraščiuose juodąsias kronikas, žiūrėdami ilgas ir pagražintas žinių ar kitų informacinių laidų kruvinąsias bangas. Na, jei neskaito ar nežiūri, tai vis tiek piktinasi, kad tiek daug dėmesio yra skiriama baisiems, šiurpiems ir blogiems dalykams. Ir iš tiesų, labai pikta, kad tiek daug dėmesio skiriama blogiems dalykams pamirštant kuo plačiau ir išsamiau apžvelgti malonius dalykus. Žiauru. Bet kaip ten bebūtų, paskaitęs šiandien apie gyvenimo prasmę ir dėl to, susimąstęs apie įvairiausius dalykus, padariau išvadą, kad visos stropiai aprašomos  juodosios kronikos ir kruvinusios bangos yra tiesiog žmonių tarpusavio santykių atspindys. Pabandysiu tuoj paaiškinti plačiau ir suprantamiau.

Galbūt man kol kas teko pažinti ir sutikti per mažai žmonių, o 21-erių gyvenimo metų patirtis yra gerokai per maža, bet kol kas drąsiai teigiu, kad žmonės yra linkę labiau vertinti ir atsiminti ne gerus, o blogus dalykus. Nes užtenka vieną kartą susimauti ir visi tau su malonumu primins tą kvailystę nutylėdami tavo nuopelnus. Bent jau visada turės kuo įgelti. Ir aš neturiu omeny tokių susimovimų, už kuriuos patektum į kalėjimą ar sugriautum kažkam gyvenimą. Tiesiog paprastos gyvenimiškos situacijos: blogeris parašys vieną nevykusį įrašą ir didžioji dalis jam primins jį, o ne likusius kelis šimtus šedevrų, krepšininkas prames lemiamą metimą finalo rungtynėse ir visi atsimins jį, o ne tuos epizodus, kai jis “ištraukė” komandą, nesugebėk padėti draugui vieną kartą ir bediskutuojant apie draugystės svarbą jis paminės tą vienintelį kartą, o ne tuos n , kai jam pagelbėjai kaip tik begalėdamas. Ir taip toliau ir taip toliau.

Ir, rodos, būtų galima pagalvoti, kad žmonės, taip besielgiantys minėtose ir panašiose situacijose, nėra nei artimi, nei tikri draugai, nei kažką tau reiškiantys daugiau nei kiti. Ir vėl, manau, kad tai netiesa, nes juk ir Dievas išvarė savo kūrinius iš Rojaus už vieną nesąmonę. Ir iš patirties žinau, nes turėjau draugę, na, daugiau nei draugę. Pasibaigus jei, iki pat šiol, gerokai daugiau nei pusantrų metų, aš niekaip nesugebėjau suprasti, kodėl kalbant apie jos iširimą man būdavo priminami tik visi  neigiami, blogi nutikimai, bruožai, savybės ir t.t. Aš suprantu, kad negalima užsimerkti ir matyti viską vien tik rožinėmis spalvomis, bet kodėl balta nublanksta, ir stipriai, prieš juodą? Niekaip iki šiandien neradau į tai atsakymo. Tuo labiau, kad per tuos “oficialius” vienus metus, du mėnesius ir 1,5 valandos smagių akimirkų buvo kur kas daugiau nei blogų. Visai kaip populiariam dienrašty, kai baisybėm skiriama daug daugiau žodžių nei smagiems dalykams.

Kaip ir santykiai su draugu, kuris pernai vienus metus buvo mano kambarioku. Gyvenom nesipykdami, nesimušdami, netapom ir priešais, tačiau metai bendro gyvenimo, absoliutus asmenybių skirtingumas padarė savo: išsikraustydami, manau, tiek jis, tiek aš būtumėm išvardinę daugiau vienas kito minusų nei pliusų, liūdnų situacijų, visiškai pamiršdami ne vieną linksmiau nei su bet kuo praleistą akimirką gyvenant kartu. Bent jau aš gero mačiau daug daugiau, ir vis dėl to, juodoji kronika tuo metu būtų paėmusi viršų.

Keista, keista, keista. Žmonėms tiek daug vargo, skausmo suteikia blogi dalykai, neigiamos emocijos, tačiau vistiek, bent jau kartais, leidžia jiems “paimti viršų”. Lyg kokie šėtono tarnai mėgaujasi matydami blogybes, apie jas kalbėdami ir primindami. Ir kodėl tada reikėtų stebėtis laikraščiais su ne vienu ir ne dviem penktaisiais puslapiais, jei patys bendraudami tarpusavy elgiamės labai labai panašiai? Aš dėl to ne kartą buvau prakeikęs visus žmones, o pats dar daugiau kartų prasikeikęs. Bet šiandien bemąstant prisiminiau kažkada kažkur atsitiktinai išgirstą mintį:

Blogi dalykai nuolat primenami, kad jų daugiau nebekartotum, o geri pamirštami, kad juos vis darytum ir darytum!

Tikiuosi, tai yra atsakymas į visas juodąsias kronikas.