Justino Dabulskio Blogas

Neseniai besiklausant jau pagyvenusių žmonių pokalbio apie sovietinius ir dabartinius laikus, įstrigo išgirsta mintis: “Dabar visko gali gauti, bet dažnai trūksta pinigų, bet anais laikais dar blogiau buvo – ir pinigų trūko ir prekių nebuvo. Reikėjo pasukti galvą ne tik dėl to, kaip gauti pinigų, bet ir kaip įsigyti tą ar aną.”

Pats tų laikų nepamenu, nes pirmieji ryškesni prisiminimai prasideda tik ~ nuo 1990-ųjų, bet iš įvairiausių žmonių esu girdėjęs daug įdomių, gyvenimiškų istorijų gyvenant dar LTSR laikais: nuo stovėjimo ilgose eilėse prie rūkytos dešros ar spalvotų televizorių, iki grėsmės būti ištremptam už nevietoj ar ne laiku ištartą žodį. Nusprendžiau, kad verta jas užrašyti jau vien dėl to, kad būtų galima palyginti, kaip pasikeitė gyvenimas, pažiūrėti, kas pagerėjo, o kas pablogėjo , jaunesniems pajausti anų laikų dvasią, o senesniems – prisiminti netolimą praeitį.

Šiandien pirma istorija apie berniuką, kurio neatsargūs žodžiai vos “nepadovanojo” tėvams kelionės į Sibirą (maždaug 1950 m.) :

Vieną dieną, į vietinę mūsų kaimo mokyklėlę, atėjo saugumo karininkas. Pažiūrėti, ar be rašybos ir aritmetikos mokytoja vaikus moko būti ir atsidavusiais komunistais. Nuo peties nusikabino, kampe pastatė automatą ir ėmėsi propagandos: sako, mums, mokiniams, prašykit Dievo saldainių. Mes nors ir išsigandę, sušunkam, bet, aišku, jokie saldainiai iš dangaus nekrenta. Saugumietis nusijuokia, ir, sako, dabar prašykit saldainių draugo Stalino. Garsiai vėl visiems sušukus, karininkas per visą klasę pažeria kelias saujas saldainių, tipo, nuo naujo Dievo Stalino…

Nebepamenu, kaip ten viskas buvo, bet bekalbėdamas apie šviesų komunizmo rytojų, priėjo prie manęs ir paklausė, ar esu spaliukas. Kai atsakiau, kad nesu, pradėjo domėtis, kodėl. Išsigandau, pasimečiau ir pasakiau teisybę – neleidžia tėvai. O tuo laikotarpiu tai reiškė tai, kad esi nusistatęs prieš valdžią ir bene didžiausias liaudies priešas. Dėl to pradėjo domėtis kur gyveno, kokia pavardė, kas per vieni tėvai, kad neleidžia sūnaus būti spaliuku. Jau, berods, ir dokumentus kažkokius buvo bepradedąs pildyti, bet išgelbėjo metais vyresnė sesuo, sumeluodama, kad tėvai jau yra labai seni, nemoka nei skaityti, nei rašyti, nesidomi, kokios permainos vyksta gyvenime, ir mokytoja, “užkalbėjusi dantį” prie kavos ir konjako.

Namie, sesei paskundus, kad taip neatsargiai kalbėjau, gavau kaip priklauso “velnių” nuo tėvų ir išklausiau ilgą “pamokslą”, kad kitą kartą atsargiau rinkčiau žodžius. Bet tikrai nebe reikalo, nes tais metais to ir būtų užtekę, kad gautum bilietą 25-iems metams į Sibiro gilumą.

*****

Įsivaizduojat ką nors panašaus dabar? Nors ir daug kas yra suvaržyta, bet vis dėl to, jei pasakysi, kad tavo tėvai nebalsavo už valdančiąją partiją, vistiek galėsi gyventi ramiai.