Justino Dabulskio Blogas

Šįryt prisiminiau, kažkokiam laikrašty prieš kelis metus skaitęs apie žymiausius visų laikų pasaulio sukčius. Buvo visas jų dešimtukas sudarytas, bet pamenu tik pirmos vietos laimėtoją, žmogų, kuris sugebėjo parduoti Paryžiaus Eifelio bokštą. Kaip? Labai paprastai. Pasidarė dokumentus, kad yra Prancūzijos vyriausybės darbuotojas, susikvietė didžiausius metalo laužo supirkėjus Paryžiuj ir sukūrė istoriją, esą dėl tam tikrų priežasčių Eifelio bokštą reikia nugriauti, tad ieško įmonės, kuri galėtų nupirkti visą metalo laužą ir organizuoti griovimo darbus. Dar pabrėžė, kad viskas turi būti vykdoma slapta, nes juk bokštas Paryžiaus simbolis ir labai bijoma neigiamos visuomenės reakcijos, pasipriešinimų it t.t. Na, skamba ir pakankamai idiotiškai, ir protingai, bet to pakako, kad vienas įmonės savininkas susigundytų ir už solidžią sumą “nusipirktų” Eifelio bokštą. Kai suprato, kad buvo gerai apgautas, tiesiog numojo ranka, nes nenorėjo parodyti, kad buvo taip juokingai apgautas, o viską suorganizavęs sukčius liko su pinigais ir nedemaskuotas.

Teisingai liaudės išmintis teigia, kad apetitas kyla bevalgant, o godumas gali pražudyti. Taip nutiko ir geriausiam visų laikų sukčiui ( gaila, kad nebepamenu vardo ir pavardės): nutarė jis, kad reikia tą pačią idėją įgyvendinti dar kartą, tik jau su kitais verslininkais. Juokinga, bet vėl atsirado žmogus, kuris patikėjo, labai susidomėjo ir sumokėjo nemažai pinigų, tik supratęs apgautas nepabijojo kreiptis į atitinkamas įstaigas, kurios padėtų pagauti sukčių. Nesibaigė jam tada gerai, už savo darbelius turėjo ir kalėjime pasėdėti.

Kelia man nuostabą tokie žmonės. Tikrai turi būti ne eilinės vaizduotės, sugebėjimų žmogus, tik bėda, kad ne ta kryptimi juos nukreipia. Bet pasimokyti yra ko, bent jau atkaklumo ir originalių idėjų tai tikrai.