Justino Dabulskio Blogas

Jei prieš penkis  ar daugiau metų Europos krepšinyje pasirašytas milijono eurų vertės kontraktas už sezoną buvo šiokia tokia sensacija, tai dabar yra tiesiog faktas, paminimas nebent trumposiose sporto naujienose. Ir tai toli gražu ne dėl to, kad paskutiniais metais beveik visur augo ekonomika, kilo minimalus ar vidutinis uždarbis. Na, taip, krepšinio rinkai minėti veiksniai turi didelės įtakos, kadangi komandų biudžetas tiesiogiai priklauso nuo rėmėjų ir investuotojų finansinės padėties, bet Europos rinkoj viskas buvo šiek tiek kitaip ir įdomiau. Apie viską nuo pradžių.

Viskas prasidėjo nuo rusų noro susigrąžinti prarastą svorį ir pagarbą Europos klubiniame krepšiny. Tiksliau, nuo Maskvos “CSKA “žūtbūtinio tikslo iškelti į viršų Eurolygos taurę ir kitų Superlygos komandų noro dalyvauti pajėgiausiam Europos klubiniame turnyre. Bet norai pildosi ne taip lengvai. Visų pirma – Rusija nėra ta šalis, kuri turėtų daug pajėgių savų žaidėjų – nei kalbant apie subrendusius krepšininkus, nei apie perspektyvų jaunimą. Na, galima išvardinti ne vieną pavardę pajėgių žaidėjų, tačiau jų nėra tiek, kad išsipildytų visi komandų užmojai. Antra – šalis nėra labai mėgstama legionierių – atšiaurus klimatas, išlikęs sovietinis žmonių mentalitetas ir, apskritai, kultūra būdavo pagrindinės priežastys kodėl kitų šalių žaidėjai mieliau pasukdavo į vakarų Europą. Trečia – Rusijoje krepšinis populiarumu labai nusileidžia kitoms sporto šakoms. Ir jei dar “CSKA” surenka apypilnę salę sirgalių, tai kitoms komandoms tai pavyksta nebent per lemiamas rungtynes. O tai yra bene pagrindinis kriterijus, kodėl Eurolyga nenori padidinti komandų kvotą Rusijos komandoms – mažos pajamos iš TV transliacijų, parduodamų bilietų, žodžiu, per maža nauda.

Bet ko jau ko, tai pinigų iš rusų neatimsi.  Ir jie puikiai jais pasinaudojo. Pradėdami žaidėjams siūlyti kontraktus su pinigų sumomis, kurios gerokai viršijo tuometinį rinkos vidurkį, prisiviliojo aukščiausio lygio krepšininkus. Taip pradėjo formuotis jau septintus metus neblėstantis “CSKA” žvaigždynas, kitos Superlygos komandos taip pat turėdamos neribotus biudžetus ir net rungtyniaudamos tik “žemesniuose” tarptautiniuose turnyruose surinkdavo tokias sudėtis, kurioms pavydėti galėtų ne viena Eurolygos komanda.

Tokiu būdu Europos krepšinio rinka išsikreipė. Žaidėjams gaunant gerokai solidesnes sumas kaip ir nebeliko prasmės atsisakinėti rusų siūlomų kontraktų, o kitos ekipos norėdamos išlaikyti ar įsigyti kai kuriuos žaidėjus turėjo pradėti  mokėti kur kas didesnius pinigus. Dėl to kainos gerokai pakilo ir milijonas tapo ne tokia jau mistine sutarties suma. Tiesiog paprasta ekonomika.

Iš esmės prasidėjo toks neoficialus pinigų karas – kas žaidėjui pasiūlys didesnį atlyginimą, į kurį labiausiai įsivėlė graikai. Visų pirma “Panathinaikos”, kurdamas “12 žvaigždžių” komandą ir viską vainikavusi užpernai 3.5 mln. eurų vertės sutartimi su Jasikevičiumi, vėliau “Olympiacos” – nelemtai už 2.5 mln eurų nusipirkę Macijauską, o praėjusį tarpsezonį ner “permušę” NBA komandas ir dviem milijinais didesne suma prisivilioję Josh’ą Childress’ą. Apskritai,  kas liečia “Olympiacos”, tai paskutinius metus jie pirko vos ne viską, už ką verta mokėti didelius arba labai didelius pinigus. Tik, deja, titulų tai jiems kol kas neatnešė.

Na, bet graikai lieka graikais – turtingų rėmėjų ir ambicijų nenusileisti jiems  netrūksta. Ne visose šalyse taip paprasta. Pavyzdys – Italijos Serie A lygos komandos. Jei dar prieš kelis sezonus jų komandos būdavo vienos Eurolygos favoričių, tai dabar geriausiu atveju yra stiprios vidutiniokės. Na, taip,  yra Sienos “Montepaschi”, bet tai tiesiog išimtis dėl savo puikios ilgalaikės  strategijos. Ir viskas tik dėl to, kad krepšinis Italijoje toli gražu ne populiariausia sporto šaka, tad rėmėjams padėti formuoti milžiniškus biudžetus tiesiog absoliučiai nepelninga. Panašiai kaip ir Turkijoj – jei prieš kelis sezonus bent jau “Efes Pilsen” būdavo netoli finalinio ketverto, tai dabar vos patenka į “TOP 16″. Gal “pinigų karas” šiek tiek mažiau įtraukė Ispanijos komandas, kadangi turi bene stipriausią lygą Europoje, gerą krepšinio mokyklą ir šiaip visada sudaro patrauklias sąlygas, tačiau akivaizdu, kad “Barcelona” norėdama neatsilikti nuo rusų ar graikų kasmet stipriai didina savo biudžetą.

Kaip tai atsiliepia Lietuvos krepšiniui? Faktas – šeši LT Nacionalinės Krepšinio Rinktinės žaidėjai, rungtyniaujantys Europoje uždirba milijoną ar daugiau ( penki iš jų rungtyniauja Rusijoje arba Graikijoje), dar kiti  gauna panašias sumas. Ir tai nulemia faktą, kodėl Žalgiriui ar LR net su savo mastu rekordiniais biudžetais neįmanomą turėti nė vieno aukščiausios klasės lietuvio krepšininko. Žinau, tai akivaizdu jau ne vienus metus, kad Lietuvos komandos nesugeba išlaikyti ryškiausių savų žvaigždžių, bet negalima pamiršti ir to, kad prieš kelis sezonus Lietuvoje dar žaidė Javtokas, Jasaitis, Šiškauskas, Štombergas, vienas iš brolių, kurie nebuvo jau tokie nežinomi ir nepastebimi krepšinio rinkoje. Kitas įdomus dalykas – paskutinių sezonų “Žalgirio legionieriai – M.Popovic, M.Brown ar L.Woods. Beveik esu įsitikinęs, kad “Žalgiriui”  tokio lygio užsieniečius pavyko įsigyti vien dėl to, kad kitoms komandoms jie nebuvo labai reikalingi. Na, aiškiau, į rinką įsisukus dideliems pinigams buvo pradėti medžioti ne tik Europoje rungtyniaujantys krepšininkai (ką puikiai parodė praėjęs tarpsezonis), bet ir dar aukštesnio lygio žaidėjai, tad laimėjimus čia reikėtų priskirti ne tiek “žaliųjų” vadybai, kiek situacijai. Aišku, ir tokie užmojai kainavo nemažai, ir dabar dėl to esamą situaciją puikiai matom.

Eilinį kartą pasitvirtina liaudies išmintis – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nes nepaisant to, kad Europos krepšinio rinkoje formuojasi  oligirchija, bet krepšinio lygis kyla ir sparčiai vejasi Ameriką. Visų pirma dėl to, kad jauniems ir perspektyviems  ar tiesiog puikias galimybes NBA žaisti turintiems krepšininkams  nebėra tokio stimulo palikti Europą, antra – ne patys prasčiausi NBA žaidėjai pabando savo kailiu išmėginti europietišką krepšinį. Kaip jau anksčiau buvo minėta – puikiausias to pavyzdys – praėjęs tarpsezonis, kai daug stiprių žaidėjų parvyko arba atvyko į Europos klubus. Tarp kitko, priešsezoninės draugiškos varžybos, kai Eurolygos komandos stipriai pasipriešina ar net įveikia Eurolygos komandas dar kartą patvirtiną faktą, kad progresas vyksta teigiama linkme. Nors pačiai NBA  kažin ar tai labai patinka – matydama, kad po truputį nebetenka krepšinio Mekos įvaizdžio, superžvaigždės “grasina” dėl didelių pinigų persikelti į Europa, supranta, kad privalo įsitraukti į tą “pinigų karą”. Na, didinti maksimalų komandų biudžetą žaidėjų atlyginimams, taikyti mokesčių lengvatas. Ir turbūt jau dabar tai vyktų, jei ne  ekonimiką apėmusi finansų krizė. Matyt, visi įdomumai dar tik ateity.

Nebūtų pasaulyje krizės, turbūt būtų galima daryti daug tikslesnes išvadas ir spėjimus. Dabar belieka laukti, ar esant tokiai situacijai sprogs stipriai išpūstas burbulas ar vis dėl to išsilaikys. Su Lietuvos komandomis jau viskas aišku, daug įdomiau kaip išsilaikys didieji rusų ir graikų grandai. Šiškauskas jau prieš naujuosius metus prasitarė, kad atlyginimai vėluoja, kitos Superlygos komandos toli gražu nesidžiaugia padėtim, graikai ir ispanai kol kas tyli. Dėl to įdomu, ar rusai įkliuvo į savo paties pinkles, ar vis dėl to tik šiek tiek aprimo ir ruošiasi naujiems iššūkiams?