Justino Dabulskio Blogas

Nežinau kaip dabar, bet seniau dažnokai lietuviškų televizijos kanalų pramoginėse ar “gyvenimo būdo” laidose būdavo galima pasižiūrėti, kaip savo vestuves planavo, rengė, kiek pinigų išleido ir šventė kokia žymi Lietuvos pora. Žodžiu, kaip tokį paprastą ir tuo pačiu neeilinį įvykį pavertė masiniu karnavalu.

Ne ne, aš nesu nusiteikęs prieš vedybas, priešingai, tik man keista žiūrėti, kai dviejų žmonių šventė yra paverčiama varginančia procedūra ir pompastiškumo šou. Nes priešingu atveju velniam būtų reikalinga dešimtis tūkstančių litų, sukviesti minią žmonių, su kuriais dažniausiai net nebendrauji, švęsti visą savaitgalį ir dar paskui visą savaitę visus vaišinti “veselės pyragu”? Aš neįžvelgiu nieko daugiau, kaip tik norą bet kokiomis priemonėmis sukelti iškilmingą ir šventinę nuotaiką, euforiją, kuri turėtų būti ir taip savaime aiški žinant vien tą faktą, jog kažkas nusprendė sujungti savo gyvenimus.

Dar puikiai atsimenu, kai prieš kokį dešimtmetį žmonės žiūrėdami meksikietiškus serialus stebėdavosi, kad ten rodomos vestuvės trunka tai trumpai. Sakydavo: “po bažnyčios susirenka, išgeria po šampano taurę ir išsiskirsto”. Kaip ir ta vien šampano taurė, viskas priešingai nei pas mus. Ir tarkim tebūnie dėl visko kaltos tradicijos. Juk įvairūs žaidimai, užstalės ceremonijos ir kiti papročiai yra neatsiejama vestuvių dalis. Ir aš sutinku, kad jas reikia saugoti, nes vis dėl to tai mūsų kultūros dalis. Bet sorry, ūkininkai pradėdami rugiapjūtę ar šienapjūtę nebedainuoja dainų nebeatlikinėja įvairių papročių. Tuo labiau, kad griaužius papročius, susijusius su vestuvėm, nėra sunku išsaugoti. Juk jauniesiems atsiklaupus paprašyti tėvų palaiminimo nereikia būrio žmonių ir super iškilmių, tik kažin ar tai dažnai yra prisimenama, nes tai nėra visiems matoma ir nesukels pavydo.

Pirmoj pastraipoj aš ne be reikalo pabraukiau ir paryškinau žodį karnavalas. Nes kaip kitaip reikėtų pavadinti n kartos giminaičius, kurių iš esmės nepažįsti ir su kuriais nebendrauji, tačiau per šventę šypsosi vienas kitam, bučiuojasi, apsikabina ir sako už širdies griebiančias kalbas? Ar kitus žmones, kuriuos pakviesti vien dėl oficialumo, tačiau per vestuves tampa vos ne artimesniais už šeimos narius? Karnavau, nes visi dalyvauja su “išeiginėmis” kaukėmis.

*****

Užteks piktintis, metas pasidžiaugti.

Jau rytoj dalyvausiu vestuvėse. Bet ne savo. Ir paprastose, jei pažvelgsime į kol kas bene eilinį ir vis dar tradicinį vestuvių įsivaizdavimą. Bus tik ceremonija bažnyčioje, šventinė vakarienė restorane, kurioje dalyvaus tik šeimos jaunavedžių nariai. Ne giminės, o šeimos, t.y. tėvai, broliai – seserys ir seneliai. Jokios pompastikos, minios svečių ir dirbtinai kuriamos iškilmingos nuotaikos. Nes, manau, vien tas faktas, įvykis, dalyvaujantiems artimiausiems žmonėms sukurs neeilinę nuotaiką ir atmosferą. Aš jau dabar rašydamas jaučiu, kad ryt bus neeilinė diena!