Slėnio ir festivalio pašonėj iš karto galima įsitikinti, kad skelbta griežta apsauga nebus tik mitas. Viską juosianti tvora, kelios poros apsaugos darbuotojų įdėmiai tikrina tiek automobilius, tiek kuprines ir krepšius.  Iš karto smagus vaizdas – ne vieną kompaniją sėdi prie vartų ir naikina atsinešta alų, nes vidun jo gabentis negalima.   Taupydami laiką ir pinigus automobilį paliekam prie vartų esančioj aikštelėj ir žengiam pirmyn.   Duodu patikrinti kuprinę, parodau bilietą ir gaunu apyrankę, vėl leidžiu patikrinti daiktus. Apsauga maloni, bet savo, kaip darbuotojų vardą, bando pateisinti visu šimtu procentu.

Beeinant link scenos iš karto pradėjau keikti apyrankes. Žiūriu, kad popierinė, priklijuota, tai galvoju, įšoksiu į upę ir nieko iš jos neliks. Bet, pasirodo, klydau, nes teko ne kartą maudytis (net grįžus po dušu ir pamiršus nusiimti), bet atlaikė kaip priklauso.

Nusileidžiam į patį slėnį, prie scenos, kur jau dalyvius bandė užvesti Argharus.  Kaip pirmieji festivaly matomi atlikėjai man skamba neblogai, bet ne tiek, kad nesinorėtų pirmiau įsikurti palapinių miestely. O jame palapinių netrūksta, bet man įdomu tai, kad ramiajame kempinge jų vos ne daugiau nei aktyviajam. Kažkaip galvojosi, kad daugiau žmonių šėls visą festivalį non stop, bet pasibaigus koncertams buvo pakankamai visur ramu. Gal net per ramu.  Susiradom vietą pamišky ir netoli paplūdymio, prajuokinom kaimynes kol pastatėm palapinę ir iškeliavom klausyti Dominanz.

Dominanz pasirodymas pakankamai įstrigo. Gali būti dėl to, kad buvo vieni iš tų nedaugelio negroję black/death metalo, kurio man buvo ryškiai per daug.  Šiaip jų skambesys buvo pakankamai išskirtinis. Nors rimtesnių improvizacijų (tai ko labiausiai ir norisi per koncertus) taip pat trūko.

Atėjo laikas ir patestuoti nemažai aprašytam maistui, ir alui. Pirmiau griebėm alų, bet ką čia ir pasakysi – Tauras visada skoniu labiau priminė alaus gėrimą. Bet aukoti 5 litus nebuvo taip gaila, kai viršuje, prie vaflinės, pamatėm pardavinėjamą tamsųjį .  Jis gal ir ne toks skanus, bet bent jau jauti, kad tikrai geri alų.  Maistas – pupelių troškinys, kalakutiena, vafliai – buvo skanu ir ne per brangu. Sakyčiau, tokiom sąlygom maisto pasirinkimas nemažas ir normalią kainą. Labiausiai sužavėjo arbata – už tris litus gauni 0,5l neįprasto skonio arbatos.  Kelis pakelius Aštrios su spygliais parsivežiau namo .

Bevaikštinėjant šen bei ten atėjo eilė ir festivalio viniai – Mayhem.  Be abejo pats rimčiausias  pasirodymas, kurio atėjo pasižiūrėti ir daugiausiai žmonių. Muzika kiekvienam pagal skonį, bet pasirodymas buvo rimtas. Nebuvo vien grojimas pakratant plaukus ant scenos, bet ir šou. Jau vien popiežiaus apdaras, virvės ir kiaulės galva davė savo efektą. Publika užsivedė kaip reikiant ir tikrai ne vienas atidavė paskutines to vakaro jėgas.  Tiesa, vietinė spauda rašo, kad mesta kiaulės galva kažkam sulaužė nosį, tik kažin kiek tame teisybės?

Po koncertų ėjom ragauti kavos. Velnias, tos spicy metal skonį dar ir dabar jaučiu. Tuo pačiu pašnekinom ir pardavėjas. Vargšės – sako metalo niekada neklausom, o čia tokia pekla. Dar kai pajuokavau, kad rytoj bus dar  grieščiau, tai sunerimo . Klausia – tai rytoj jau tada  čia ką nors  ir aukos ?

Dar patraukėm ir miestelį, pasižiūrėti kaip gyvena Anykščiai naktį. Tuščia, ramu, bene vieninteliai garsai – iš slėnio besigirdinti muzika.  Tada kilo klausimas – ar uodai žiauriai nemėgsta metalo ar tiesiog gerbia metalistus. Nes slėny beveik neįkando nė vienas, o išėjus puolė kaip pamišę.

4 val jau miegas dominavo – kas palapinėse, kas ant žemės, kas ant suoliukų. Rokotekoje žmonių šoko mažai, prie nemažo laužo sėdėjo vos vienas kitas.  Kaip kažkas juokavo, net Purpuriniame vakare pernai buvo ramiau.  Nors iš dalies suprantama  – ne vienas taip atidavė jėgas per Mayhem, kad tuo viskas ir pasakyta. Keliaujant į palapinių miestelį nuo scenos pasimatę bene didžiausias festivalio minusas – jokio apšvietimo tame take. Pora šviestuvų būtų tikrai nepamaišę, ypač kai aplink medžiai, naktis ir dominuojanti juoda spalva.

Ar yra čia dar merginų? Yra merginųųų ?…. Ir tik laisvų…

Kur mano maikė ? Kur makė  ? Kaip aš dabar be maikės ?

Tokie šauksmai ir praeinanti apsauga ar policija su šunimis buvo vieninteliai triukšmadariai ryte.

Naują diena, o tiksliau rytą, pradėjau šiokia tokia nuostaba. Jau po 8 val šiukšlių konteineriai buvo ištuštinti, aplink sceną numesti tušti bokalai ir kitos liekanos surinktos, bioWC ištuštinti ir, kiek tai įmanoma, apvalyti. Tai paliko įspūdį, nes ne visada taip rūpinamasi tvarka, ypač, kai žinai, jog dar tas pats laukia už paros.

Naują dieną pradėjom arbata ir ekskursija po Anykščius. Aplankėm Puntuką, matėm Siauruką,  pasimaudėm Rubikio ežere, išbandėm vasaros rogučių trasą.  Miestelyje, vietinėj norfoje, sutikom ir pirmuosius kontrabandininkus - pirko dėžę to paties Tauro alaus, tik kad už tradicinę kainą. Pasidomėjus, kaip žada pernešti per sieną, sakė kol kas nežino, bet realiausi variantai – perplukdyti per upę arba permesti per tvorą einant iš miškelio pusės. Ir šiaip linksma – vienas nusprendęs pasivažinėti su vežimėliu vos neįvairavo į sukrautas dėžes, kitas sulaukė vietinių bobučių žvilgsnių atėjęs vien su maike ir trauzais.

Grįžtant pašnekinau ir apsaugą. Įdomiai, kaip dirbti skambant metalinei muzikai, kiek alaus konfiskuota:

Muzika normaliai, visi ramūs, nepikti. Energetinių parduotuvėse dar yra, tai ištversim ir šią naktį. O alų pilti kai nenori palikti tai nesinori, taip žinokit širdį skauda…

Kaip tik tada apieškant vieno vaikino mašiną rado ginklą.  Nežinau kokios rūšies ten buvo, bet kai nenorėjo atiduoti, pasakė griežtai – arba – arba.  Tad vis dėl to ta rimta apsauga blogai nebuvo – jei kai ką ir varžė, bet nesusipratimus užtikrino iki minimumo. Nors, nežinau, kodėl dviem jaunuoliams leido prasinešti vuvuzelas…

Iš pirmųjų tos dienos koncertų vėl niekas ypatingo dėmesio nepatraukė. Vėl truko šarmo iš atlikęjų. Nors iš kitos pusės, jiems gal sunku parodyti viską, ką gali, kai prie scenos stovi vos keliasdešimt žmonių. Nors merginos iš White Skull buvo pakankamai egzotiška

Kol kas įdomiausia dienos dalis – MC Growl turnyras, kur eiliniai festivalio dalyviai galėjo pademonstruoti, ką sugeba su savo gerklėmis.   Reikėjo growl‘inti iš karto paruoštus ketureilius. Kartais ėmė juokas, kartais nuostaba, bet buvo įdomu.  Nors buvo kilusi sąmokslo teorija, kad vienam iš favoritų muzika grojama tyliau, bet sakom, kad buvo nusisekusi pramoga. Su nemaža žmonių minia jį taip pat stebėjo ir prancūzai Nightmare.

Vėl eilė koncertams – grojo Devious, Gorath, kurie paliko bene patį liūdniausią įspūdį iš visų festivalio grupių. Per tą laiką nusimaudėm upėj, žaisdami kortomis su kaimynėm išsiaiškinom, kas tarpusavy didžiausias durnius ir šiaip chillout’inom prieš saulę, kol ausų nepatraukė naujos grupės garsai.  Nuėjom prie scenos, o ten jau siautėjo Nightmare. Bene vienas smagesnių pasirodymų. Vokalistas puikiai bendravo su publika,  labai aktyvus, o pasirodymas su improvizacija ir užvedantis. Pastebėjau, kad į pasirodymo pabaigą atėjo vis daugiau žmonių ir niekas labai ramiai nenustovėjo. Ir šiaip heavy tada buvo vietoj ir laiku.

Tą vakarą dar laukė dar 5 pasirodymai, vėl didžiausio gerbėjų būrio ir simpatijų susilaukė Tankard – smagioji alaus grupė. Kiek teko klausytis atsiliepimų, buvo viena labiausiai visiems patikusių grupių, pasistengusi, kad chebra prie scenos tikrai neliūdėtų.

Vėliau jau kažkaip norėjosi rokotekos. Tą vakarą ir supratau, kad ji, o, tiksliau, ten grojama muzika, nakčiai buvo itin vykęs sumanymas. Girdėti Saxon, Janis Joplin, Black Sabbath, Boston, The Eagles, Thin Lizzy, Motorhead, GnR ir kiti skambėjo tiesiog nuostabiai.

Dar patraukėm į naktines maudynes, pasėdėjom prie laužo, pasidžiaugėm muzika. Kompanija palaikė nemiegantys, kaimynės. Jau gerokai patekėjus saulei pagrindinė scena buvo  išrinkti, apsaugos nebesimatė, ne vienas dalyvis iškeliavęs namo.  Nelaukę oficialaus uždarymo patraukėm ir mes.

Kaip bebūtų, festivalis vis dėl to patiko.  Nors minusų muzikos atžvilgiu buvo, bet ties pagrindiniu kriterijumi – ar lankytumeisi dar kartą – dėčiau kryžiuką.

Šiek tiek savų nuotraukų:

Dar įspūdžių pas kolegas blogerius:

Būk Optimistas

Polububijus

Šiukšlynėlis

Sharkeen

]]> http://www.jusstinas.lt/velnio-akmuo-2010-mini-dienorastis-ir-ispudziai/feed/ 0 http://www.jusstinas.lt/monsters-of-rock-1991/ http://www.jusstinas.lt/monsters-of-rock-1991/#comments Tue, 13 Jul 2010 01:16:51 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/?p=1136 1991 metais, kai SSRS iš esmės jau buvo žlugusi, šaltasis karas baigtas, o vakarų kultūra nebebuvo tabu,   tuomet dar eilinis ir kasmetinis festivalis Monsters of Rock atkeliavo ir į Rusiją.  Į Maskvą, Tušino orouostą, su tikrai neeiliniais sunkiosios muzikos monstrais priešaky – Pantera, Metallica ir AC/DC.

Sunku pasakyti, kad tuo metu jautė ir galvojo gerbėjai, turėję progą po daugelio metų pamatyti ir išgirsti tai, kas seniau buvo pasiekiama paslapčia klausant užsienio radijo stočių ar kontrabandos būdu, bet faktas – tokių buvo daug.  Labai daug. Skaičiuoja, kad ~1.5 – 1.7  milijono (!) metalo ir roko ištroškusių žmonių iš Rusijos ir kitų aplinkinių valstybių. Įsivaizduoji?  Vos ne puse Lietuvos.

Bet įdomiausia dalis, dėl ko rašau įrašą, kad toje didžiulėje žmonių minioje, per Metallic’os atliekamą Fade to black, vos ne pačiame priekyje matosi nemaža Lietuvos vėliava:

Vadinasi, lietuviai tiek Metallic’ą, tiek kitas žvaigždes matė jau beveik prieš 20 metų. Sugebėjo prasibrauti kur kas arčiau nei likęs milijonas, o vėliavą įamžino AC/DC filme apie koncertą For those about to rock.    Didžiuojamės, ane ?

Žemiau ir video, kur ~ 2.00 minutę galima pamatyti ir nuotraukoje sustabdytą epizodą, su plazdančia Lietuvos vėliava:

O gal  pats ten buvai ? Gal tėvai, brolis, mama ar dėdė  ?  Nes būtų įdomu išgirsti ir užrašyti nuotykius tiek koncerte, tiek pakeliui į (iš) jo, kurių, manau, tikrai netrūko…

Pradžių pradžia

Važiuojam nuo Žirmūnų link Siemens’o apie 19 val. Matau nuo Akropolio kamštis, mašina prie mašinos, iš karto kyla mintis – žmonių Siemens’e šįvakar bus kaip niekad daug.  Išlipu, einu link arenos, įėjimo, atkreipiu dėmesį į besiburiuojančius gerbėjus – nuo  užkietėjusių metalistų, jau pliktelėjusių dėdžių, rimtų ponų ir gražuolių, iki paauglių. Pagalvoju, kad iš susirinkusių daug tokių, kurie net nebuvo gimę kai Metallica pradėjo groti.  Prisimenu, kaip  mažą šiurpindavo sesės turėtas Jump in the Fire kasetės viršelis (kaip ir pati muzika), o dabar laukiu nesulaukiu pasirodymo. Nuostaba. Judu link įėjimo, kur prie vartelių maloniai nustebina apsaugos darbuotoją – prieinu, pakeliu rankas, laukiu kol apžiūrės kišenes, o ji tik paklausia: “Ar nešiesi gerą nuotaiką? ” Man atsakius teigiamai, nusišypso ir sako “Pirmyn”.

Link Scenos

Apsižvalgau ties suvenyrais. Baisia norėtųsi pasipuošti marškinėliais, bet pasižiūriu į kainas, savo piniginę ir iš karto surezgu planą, kad iš Fanstamagorijos nusipirksiu per pus pigiau. Prie vienu išėjimo apžvelgiu 18 juodų fūrų, atgabenusių visą įrangą, dar pavaikštinėju ir pirmyn į areną.

Iš karto akį patraukia ant lubų sumontuotas garsas ir apšvietimas. Didelė konstrukcija šiek tiek primena sraigtasparnio sparnus o gal net erdvėlaivį – santvaros, ratu sukabintas garsas, apšvietimas su žymiaisiais karstais duoda savo šarmo.  Scena arenos vidury, kurią jau apsupę patys nekantriausi fanai.  Ir nors likus pusvalandžiui iki pirmos apšildančios grupės išėjimo daug sėdimų vietų dar neužimtų, bet prie scenos žmonių daug daug. Galvoju nerizikuosiu, niekur nebeisiu, ir vienam krašte įsitaisau beveik prie pat scenos.

Apšildymas ir Sound Check

Kelios minutės iki 20 val po sceną pradeda vaikščioti Gojira personalas. Tikrina ar viskas sujungta, sudėta į vietas. Patikrinimui sekundei paliečia gitarų stygas, į ką dalis publikos sureaguoja entuziastingais šūksniais. Netrukus prigęsta šviesos ir išeina pati Gojira.  Skamba gerai, griežtai, bet garsas ne koks – vokalo beveik nesigirdi. Pagalvoju, jei taip ir per pagrindinį pasirodymą, tai bus liūdnokai. Patys muzikantai scenoje nesnaudžia, energingai keičiasi vietomis scenoje. Įsiminė gitaristas, kai vis pereidamas į kitą scenos pusę galingu mostu ore įsukdavo gitarą. Nors garsas beveik nepagerėjo, bet pirmas metalo gurkšnis jau gomurį apšildė. O kaip kažkas juokavo, “grupė grynai sound check’ui, kad garsistai pasidalintų pirmais įspūdžiais”.

Pertrauka. Išnešami Gojira ir įnešami Fear Factory instrumentai. Dar apmažėja sėdimų vietų, prie scenos konkurencija didesnė. Po nepilno pusvalandžio vėl  gęsta šviesos ir įbėga Fear Factory. Galingi ir stambūs vyrukai gal ir ne taip  greitai juda scenoje, bet grodami ilgus plaukus pakrato kaip reikiant. Ir garsas jau šiek tiek geresnis. Pora dainų suskambėjo labai gerai, kurios bent jau mano pusėje buvusius gerbėjus apšildė geriau nei visas Gojira pasirodymas. Užskaitom.

Intro

Po Fear Factory vėl pertrauka, bet jau aišku, kad po jos išeis ir Metallica. Sėdimos vietos beveik užsipildė, prie scenos  dar didesnė grūstis. Laukiam.  10, 15 minučių, bet nieko, išskyrus personalą ir sound check’ą.  Dėmesio susilaukė darbuotojai, kurie nuleistomis virvinėmis kopėčiomis pakilo visam koncertui į palubę reguliuoti apšvietimo.  Ne kartą nemažas triukšmas ir aplodismentai kilo įeinant kažkam iš personalo, bet tik kol paaiškėdavo, kad dar teks palaukti.  Bet  nekantrumas jautėsi -  skandavimas “Metallica Metallica”,  ilgai trunkanti visos arenos banga. Kažkas mano pusėj užtraukė Ant kalno mūrai ir sulaukė nemažai pritariančių.   Vėl banga, vėl šauksmai.

~22:15  gęsta šviesos, pasigirsta tradicinis Metallic’os koncertų intro. Po keliolikos sekundžių sceną raižo lazeriai, o scenoje jau Metallica su “That Was Just Your Life” .

Jausmas geras. Baisiai geras. Rankos nejučiomis kyla į viršų. Šiek tiek neramu, nes vokalo  beveik nesigirdi, bet  beveik prieš akis Kirkas su gitara, tai  per daug nerimauti nėra kada. Tiesa, garsas vis gerėjo su kiekviena daina ir vėliau bent jau stovint prie scenos viskas buvo ok.

Baigiantis dainai James’as sako “Today is your night”  ir publika toliau šėlsta. Kita daina vėl iš naujo albumo ” The End Of The Line”. Skamba kietai, jaučiasi energija, bet dabar galiu sakyti, kad dar tik apšilimas.

For Whom The Bell Tolls

Pradėjus skambėti For Whom The Bell Tolls liaudis dar labiau įsiaudrino, o atmosfera įkaito. Matyt padarė savo, kad daina sena ir itin gerai žinoma. Be to, pradėjo žemyn  leistis  palubėje kabėję karstai su apšvietimu, kas davė savo efektą. Apskritai, energijos atžvilgiu buvo nauja pakopa, o vaizdas įspūdingas.

O greitis toliau nemažėjo – iš karto  Fuel ! Prieš akis vienas po kito keičiasi  James, Kirkas, Robas. Karšta.  Toliau Fade to Black. Pirmoji šiek tiek ramesnė daina.  Įtariu, kad jau uždainavo ir tie, kurie seniau tylėjo. Vėl naujų garsų – Broken, Beat And Scarred ir vienas už kitą geresni gabalai – Sad but true, Wherever I May Roam, Welcome home, All Nightmare Long.  Oi kaip karšta !

One

Tamsu. Pasigirsta automatų šūvių seriją ir sprogimus imituojantis garsai. Scenoje vis kyla ugnies srovės, nuo kurių iš karto jaučiasi stiprus karštis. Gitaros solo. Taip, užgrojo One. Pateikimo atžvilgiu turbūt buvo pati geriausia.

Kita – Master Of Puppets. Energijos atžvilgiu čia turbūt buvo aukščiausias taškas. Dar dabar girdžiu kaip visi aplinkui rėkia – Obey Your Master ! Dar dabar tebegirdžiu.  Fight Fire With Fire  – vėl nėra kada atsikvėpti.

Atėjo eilė ir tiems, kas Metallic’ą pažįsta tik iš vienos dainos – Nothing Else Matters. James pasiūlo paklausyti Kirko solo. Vėl tamsa, Kirko solo virsta pirmais Nothing Else Matters akordais. Užsidega žiebtuvėliai, telefonai. Nuo galingos lempos iš aukštai krinta šviesa į gitaristą, o tada visi iš visų jėgų: So close, no matter how far…

Bet čia ne toks koncertas, kad dominuotų lyrika. Enter sandman vėl vėl varo iš proto.

Show must go on

Po Enter sandman tradicinis pirmasis atsisveikinimas. Publika supranta, kad dar per anksti ir tai šūksniais parodo.  Grįžta ir pasako, kad eilė vienam iš koverių. Šiandien tai- Am I Evil ? Vėl visi gauna ko norėję.  Battery skamba tikrai ne su tikslu parodyti, kad silpsta jėgos. Priešingai.

Now it’s your time to be on the stage sako James ir išrenka paskutinę dainą – Seek and Destroy . Paragina visus kartu dainuoti, o j0 žodžiais: “Tiesiog rėkit kaip aš ir tiek”.   Šviesos į salėj susirinkusius gerbėjus, garsas, energija ir visi kaip vienas – searching, seek and destroy !  Pabaigoj iš viršaus pradėjo kristi juodi balionai su grupės logotipu. Nuo mažų iki didelių. Norėdami pagauti tada turbūt pašoko visi. Begaudydami vieną didelį nustūmėm tiesiai į šalią grojusį Kirką.

Atsisveikinimas

Patiko, kad nepasakė, kaip danai būna,   “Ačiū Vilnius, you’re amazing “  ir tuoj pat neišbėgo iš arenos. Kelis kartus apėjo visą sceną, išmėtė mediatorius, lazdeles, stiklines, dar apsuko ne vieną ratą ir tik tada jau pasirodymas buvo baigtas.  Vis dėl to profesionalai ir darbą atlieka kokybiškai iki galo. Ir apskritai, bendravimo netrūko, vyrai padirbėjo kaip reikiant ir niekas negalėtų pasakyti, kad tiesiog atėjo ir atgrojo.   Geros dvi valandos geros muzikos non stop su visais priedais.

Vietoj pabaigos

Kaip kažkas sakė “Pamatysi, rytoj Delfi vienam komentare rašys kad koncertas geras, kitam – blogas, o trečiam visus kam patinka Metallica pasiųs toliau.”   Iš ties, garsas vietomis gal nebuvo tobulas, kažkam trūko oro, kitiem maišėsi dėdulės su alum ar neišgirdo Unforgiven, bet čia ne esmė.  Tobulai skambančios muzikos klausymui aparatūrą gali įsigyti pats, klausyti vienas, be jokių pašalinių žmonių ir šurmulio, bet niekas neatstos tų emocijų, atmosferos ir žvėriškos jėgos pliūpsnio. Kai grįžti namo skaudančiom kojom, rankom ir kaklu, o atsigulęs vis dar matai, girdi muziką, yra kažkas nerealaus. To neatpirks niekas.  Nebent asmeninis cinizmas.

Kolegos blogeriai, kurie dalinosi įspūdžiais:

Azas

Būkoptimistas

Rokas

Maumaz

Karolis

]]> http://www.jusstinas.lt/metallica-live-in-vilnius-siemens-arena-2010-04-20/feed/ 6 http://www.jusstinas.lt/amberlife-live-at-home/ http://www.jusstinas.lt/amberlife-live-at-home/#comments Mon, 12 Apr 2010 00:28:33 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/?p=1033 Slidus reikalas tas youtub’as – ieškai vieno, (ne)tyčiom užmetęs akį į šoną atrandi ką nors kitą ir galų gale trauki į  grojaraštį ko ankščiau neregėjai ir negirdėjai. Tokia eilės tvarka šįvakar nuspaudžiau baisiai seniai begirdėtą Amberlife dainą. Pataikiau į video iš grupės gyvo koncerto. Gal, tiksliau, 8 dainų koncertėlio Live At Home.

Nes pasirodo,vyrukai su aparatūra įsitaisę vienam namų kambary, prie arbatos, žvakių ir smilkalų. Tiesiog. Viena iš dainų:

Sužavėjo. Labai. Turbūt matoma  namų aplinka ir nuoširdumas ausims irgi turi įtakos ausims.

Bet labiausiai smagu. Nes kol kiti vietiniai atlikėjai  skundžiasi, kad piratai atima visą uždarbį, apie gyvą dainavimą yra tik girdėję ir šiaip neturi motyvacijos pasirodyti už ačiū, kažkas ima ir nepatingi. Geros kokybės  video internete nemokamai. Jei patiko, leidžia ir visą albumą parsisiųsti nemokamai mp3 pavidalu. Ir šiaip,  padaryta neatmestinai ir ne taip jau įprastai.

Taip ir  vilioja į savo koncertą. Išsimokėjus valstybei už bedarbystės mėnesius reikės laukti, kada atvažiuos į Vilnių.

Jei sudomino ar patiko video, visi kiti Čia.

Amberlife puslapis, albumas  ir  kita informacija Čia.

Mano vyras – gėjus. Žinau, kad moterų, gyvenančių tokioje šeimoje ar to neištvėrusių, nepataisomai sužalota dvasia ir suluošintu likimu, Lietuvoje tūkstančiai.

Būti gėjumi dabar šaunu ir modernu, lyg būtum pateptasis tarp plebėjų. O kas žino, kaip gyvename mes , gėjų žmonos ? Ne savo valia, o apgaule įviliotos į tinklą, kuris tvirtai supančioja norinčias pasprukti.

Pusnuogis paauglys, visas drebėdamas, stovėjo tėvo  kambario tarpdury. Pažvelgiau per jo petį. Nuogas mano vyras ir vaikų tėvas ant odinės kabineto sofos atliko lytinį aktą su savo draugužiu.

Iš savo kambario užsimiegojusi išlindo dukra. Sūnus pastūmė  ją atgal ir pasuko durų raktą.

Daugiau nieko neprisimenu. Nualpau. Atsipeikėjau nuo nakties vėsos. Sūnus mane buvo ištempęs į kiemą. Jis sėdėjo šalia ant žemės, susiėmęs rankomis galvą, ir nesustodamas kartojo: “Aš jį supjaustysiu gabalais.”

Gabrielė pritaria, kai klausiu: gal homoseksualūs vyrai iš tikrųjų stengiasi pakeisti savo lytinę orientaciją, susituokdami su moterimi ?

“Yra ir tokių. Bet ir mano vyras, ir, kiek žinau, daugelis kitų gyvenimą šeimoje renkasi kaip širmą…”

Moteris, kurios gyvenimą vyras gėjus naudoja kaip priedangą, yra savotiško vampyro auka. Ji niekur neras pagalbos…Mano patarimas tokioms moterims vienas – bėkite kuo anksčiau, netikėkite vyro žodžiais, kad jis bandys keistis. Nepasikeis – tvirtino moteris, 25 metus gyvenanti su homoseksualios orientacijos vyru.

***

Pamirškim tolerancijos ir lygių galimybių pozicijas. Ne vien tik jose esmė.

Uždrauskim homoseksualų eitynes. Ir paradus. Galima ir visiškai juos ignoruoti – nerašyti, nerodyti, nesiklausyti., nematyti. Netgi  priverstinai gydyti. Arba griežtai ir negailestingai bausti. Ir apsimesti, kad visi sveiki, dorovingi ir nenusikalstantys gamtai, sukuriantys  naujas gyvybes,  o visuomenė aplink laiminga.

Neaiškumas – ar dėl to tikrai Jų sumažės ?

Iš karto duodu savąjį atsakymą – nė velnio. Bus jų ir toliau, tik nedrįs nė vienu žodžiu apie tai  prasitarti.  Gyvens apsimesdami, kaip buvo rašyta vienoj citatoj, šeimą rinksis kaip širmą.

Kaip tada su tokiomis tikrai homoseksualumo paveiktomis šeimomis, traumuotais vaikais ir palaužtomis moterimis (vyrais?)  ?  Kas blogiau -  matyti keliolikos minučių eitynėse susikabinusius du vyrus, žinoti, kad tokie kažkur sau laimingai gyvena,  ar netikėtai sužinoti, kad tavo tėvas – gėjus ?

Be abejo, čia abiem atvejais kaltas bus homoseksualumas, bet leisk tu jiems gyventi kaip normaliems žmonėms, surengti vienas eitynes per metus ir bent jau gal neliks tos Nematomos pusės – apsimestinio gyvenimo tradicinėj šeimoj, kai tikrai dėl to turi kentėti  žmonės.

Nes pagal dabartinius vertinimus kitos išeities jie neturi.

***

Kad jau pradėjau, tai dar keletas minčių

Kodėl mes nesidemonstruojam ?

Kaip vieną iš argumentų, kodėl neturėtų vykti minėtos eitynės, vis žmonės užduoda retorinį klausimą – o kodėl mes, normalūs žmonės, neinam ir nesidemonstruojam ?

O jei paklaustumėm taip: ar kas nors bandytų užrausti paradą už tradicinę šeimą ? Manau, kad prieštaraujančių nebūtų. Be to, gal dabar tiek daug problemų ir  kyla, kad niekas panašių eitynių neorganizuoja.

LR Konstitucija

29 Straipsnis

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos kilmės, socialinės padietės, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų pagrindu.

26 Straipsnis

Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.

36 straipsnis

Negalima drausti arba trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.

Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik  įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Tarp kitko

Sako, tokiomis eitynėmis jauni žmonės propoguojami tapti homoseksualais. Abejoju ar tai įmanoma. Čia kaip su tuo vilku: šerk vilką nešėręs, kaip į mišką žiūri, taip ir žiūrės.

Panašiai ir su apsisprendusiu vyru, tuo labiau jaunu – pasakok tu nepasakojęs, kad tikra meilė tik tarp vyru,  bet  kaip gražiausi sapnai sapnuojasi su moterimis taip ir toliau sapnuosis.

Ne visai į temą

Jei nutiktų stebuklas, ir Vilniuje vyktų homoseksualų paradas, su Elton John, a.a. Fredy Mercury ir kitomis homoseksualiomis įžymybėmis priešakyje, tai būtų bene geriausia, kas gali nutikti Lietuvos kultūriniame gyvenime.  Bent jau neprasčiau nei VEKS.

Vaizdai

Jei būsimos eitynės kaitina vaizduotę, tai keletas nuotraukų iš pernai vykusio analogiško renginio Latvijoje:

Rekomenduoju

Ta pačia tema būtina paskaityti porą įdomių įrašų:

Dovilė – Kodėl aš dalyvausiu LGBT eitynėse 2010-ųjų gegužę

Buržujus – be gudraus (antihomofobiško) pavadinimo

]]> http://www.jusstinas.lt/homoseksualu-eitynes-nematoma-puse/feed/ 2 http://www.jusstinas.lt/magiskasis-klubo-27-ketvertas/ http://www.jusstinas.lt/magiskasis-klubo-27-ketvertas/#comments Sun, 21 Feb 2010 18:57:23 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/?p=958 Atsitiktine tvarka naršydamas šiandien po Radijo enciklopediją paklausiau pasakojimo apie Kurtą Cobainą.  Biografiją jau buvau skaitęs, nieko naujo nesužinojau, bet vedėja paminėjo, kad mirė būdamas 27-erių. Kaip ir dar keli garsūs muzikantai. Pasirodo, sena tiesa, bet man tai kažkodėl naujiena.   Paskaitinėjau dar pats, tai kokios įdomybės dedasi pasauly:

• Jimi Hendrix – mirė likus keliems mėnesiams iki 28-ojo gimtadienio. Mirties aplinkybės neaiškios, bet greičiausiai kažko perdozavo.
• Janis Joplin – taip pat mirė 27 – erių. Nuo narkotikų ir alkoholio perdozavimo.
• Jim Morrison – mirė metais vėliau (1971) nei pirmieji du, bet irgi būdamas vos 27-erių.  Turbūt perdozavo.
• Kurt Cobain – jau minėjau, kad mirė irgi būdamas 27-erių. Nusišovė, bet jei nebūtų to padavęs, būtų neatlaikęs trigubos narkotikų dozės.

Įdomu. Visi keturi charizmatiški, paslaptingi, išskirtinės asmenybės visomis prasmėmis ir ir ir… mirė būdami to paties amžiaus dėl tos pačios priežasties.

8-ojo dešimtmečio pradžia roko gerbėjams turėjo iš viso būti žiauriai niūri .  1970m. Hendrix, po kelių mėnesių Joplin, nepraėjus nė metams nebėra ir Morrisono.  Įsivaizduokit, jei dabar iš Lietuvos pop scenos taip  prapultų Zvonkė, Radži ir Kirilkinas.

Prisiminiau vaikystėj matyto filmo nuotrupas, kai vyrukas, už galimybę būti geriausiu saksofonistu, pardavė savo sielą velniui. Kai pagalvoji ir pažiūri į jau minėtus keturis muzikantus,  gal čia ne toks ir prasimanymas ?

Jei rimčiau, tai  muzikantų, mirusių tokio amžiaus, yra ir daugiau.  Tik kad pavardės ne visos tokios žinomos.  Tam net “įkurtas” simbolinis 27 Klubas,  į kurį įrašomos tokio amžiaus mirusių atlikėjų pavardės. Minėti keturi kaip pagrindiniai magiškieji lyderiai.  Daugiau čia.

Jei visai rimtai, tai kiekvieniem mirimo metams būtų galima sukurti po klubą, tik kažin ar būtų bent kiek mistikos.

P.S. Jei patinka sužinoti ką nors naujo, o tingi skaityti enciklopedijas, gali paklausyti Žinių radijo laidą Radijo Enciklopedija ar net tiesiog prenumeruoti podcast’ą.

Toks “apsivalymas” tikrai ne be priežasties.  Anot paties savininko V. Romanovo  viskas dėl to:

Mūsų jaunimas jau septynis mėnesius sėdi ant atsarginių suolo. Treneriai nedarė išvadų. Butautas važiavo tuo pačiu traukiniu, kuris startavo nuo sezono pradžios. Galbūt visų trenerių mentalitetas yra vienodas… Noriu pasakyti, kad mes būsime ten, kur yra mūsų jaunimas. Uždavinys – judėti į priekį. Bet mes į priekį neiname. Mes sustojome ir nejudame iš vietos. Situacija tik blogėja ir blogėja. Klubas stovi vietoje, degraduoja, todėl reikia kažką daryti.

Beveik teisybė – komandoje pavardės ne tokios jau ir nežinomos, algos ne pačios mažiausios, o sezonas vis tiek  tragiškas. Eurolygoje jau žaidė dvejomis varžybomis daugiau nei Lietuvos Rytas, o kol kas turi viena pergale mažiau (3 per 12 mačų). Vietinėse lygose irgi stringa, o ir  šiaip žaidimas dažniausiai negražus akiai.

Bet čia prasideda visi įdomumai: Butautas iš tų septynių mėnesiu treneriu buvo tik šiek tiek daugiau nei vieną (įskaitant ir didžiąsias šventes). Per jo vadovavimo laiką  Žalgiris iškovojo dvi pergales Eurolygoje, VTB užėmė 3-iąją vietą. Velniai žino, ar tai atsveria pralaimėjimą Perlui, Ventspils, sutriuškinimą Lenkijoje ar sunkias pergales prieš Sakalus ir Nevėžį, bet, blin, dirbo tik gerą mėnesį.

Štai kolega Krapikas atsistatydino tik gruodžio 18-ąją. Iki tol su juo Žalgiris Eurolygoje buvo laimėję 1 kartą iš 8 ! Jau vien ko vertas sutriuškinimas Barselonoje.  Bet dabar taip perpykęs Romanovas tada problemų nematė:

Matote, jo, kaip trenerio, tik pirmi žingsniai. Ko galima iš jo norėti, jis tokį kolektyvą valdo. Man atrodo, kiekvienas ir iš jūsų pasimestų. Bet jis nepasimeta, ieško priežasčių, randa jas. Atrodo, jis reikalingas komandai.

…kai prasidėjo nepadori kampanija prieš G.Krapiką, kurios jis neatlaikė ir pateikė atsistatydinimo prašymą. Atsakomybė dabar tenka tiems žmonėms, kurie surengė prieš jį tokią ataką”, – portalui lrytas.lt pasakojo ŪBIG prezidentas.

Tai kaip čia suprasti ? Vienas ginamas, kai komandos  rezultatai visiškai žemiau galimybių ribos, kitas spiriamas lauk po gero mėnesio pasiekęs ne tokį  ir prastą rezultatą.

Velnias, taip norėtųsi tikėtis, kad Žalgiris pagaliau pradėjo apsivalymą ir galvoti į ateitį, bet panašu, kad kažkas kažkam užkliuvo dėl kitų priežasčių…

Mūsų jaunimas jau septynis mėnesius sėdi ant atsarginių suolo. Treneriai nedarė išvadų. Butautas važiavo tuo pačiu traukiniu, kuris startavo nuo sezono pradžios. Galbūt visų trenerių mentalitetas yra vienodas.

Visų pirma, dainų originalai, kuriuos norėjau matyti Jūsų atsakymuose:

1. Omega- Gyöngyhajú lány (The girl with the pearl’s hair) . Turbūt daug kam bus nuostaba, kad originali daina yra ne Scorpions “White dove” . Pasirodo, pirmoji dar 1969m.   šią dainą sukūrė sena vengrų grupė Omega, o Scorpionai perdainavo daugiau nei po 20 metų. Visgi kaip teisingą atsakymą užskaičiau ir “White dove”, nes keistuoliai turbūt labiau orientavosi į šią versiją, o abi grupės  kartu draugiškai dainą ne karto atliko koncertuose. Omegos versija čia.
2. Boney M – Brown Girl In The Ring
3. Ben. E. King – Stand By Me. Vėliau dainavo ir J. Lennon, kurio versija tapo žinomesnė
   
4. Slade – Far Far Away
5. Christie – Yellow River
6. The Animals – House Of The Rising Sun . Taip, tai amerikiečių liaudies daina, bet sėkmingiausiai ją sudainavo The Animals. 
7. Bob Dylan – Knocking On Heaven’s Door. Teisingą atsakymą buvau parašęs net tekste.

O dabar – septyni žmonės, kurie atsiuntė teisingus atsakymus;

1. Aivaras
2. Paulius
3. Nerius
4. Marius
5. Daiva
6. Laurynas
7. Ingrida

Buvau sakęs, kad laimėtoją išrinksiu atsitiktinę tvarka, tad štai kaip viskas vyko ir kas laimėjo:

Random funkcija nulėmė, kad laimėtoju tapo Nerius. Sveikinu! Vos tik baigsiu rašyti įrašą, tuoj išsiųsiu bilietus.

Visiems kitiems ačiū už dalyvavimą! Idėjų dar keliems konkursams yra, tai, manau, bus progų bilietams į vienokį ar kitokį renginį laimėti dar bus.

Bet priešingai nei Aivaras iš shilta.lt aš per daug to nesipiktinu, o kartais net būnu maloniai nustebintas. Nes dabar galvoju, kad muzika, tiksliau, daina, kažkas panašaus į šokį – duoti rėmai, o interpretacija priklauso nuo atlikėjo. Kartais pavyksta žymiai geriau už originalą, o kartais net kraupu klausyti. Dėl to neapsiverstų liežuvis pasakyti, kad Bobo Knocking on heavens door skamba blogiau  Eric Clapton lūpomis ar atliekant Guns N’Roses griežtsniu stilium, kad Metallic’os Whiskey in the jar neprilygsta Thin Lizzy originalui. Dažnai smagu žiūrint koncertus pamatyti, kaip muzikantai atlieka savo kolegų dainas ir improvizuodami leidžia išgirsti dainą kitaip. Be abejo, muzikiniai realybės šou, kur tai daroma masiškai, ar tai, ką groja lietus, dažniausiai į šį apibūdinimą nepatenka. Tik kartais gaila, kad žmonės taip ir nesužino, kad klauso koverio.

Arba Keistuoliai jų žymusis spektaklis/filmas Paskutiniai Brėmeno muzikantai, kuriame didžiąją dalį muzikinės dalies sudaro perdainuoti šešto, septinto, aštunto dešimtmečio legendiniai kūriniai. Bet viskas vietoj, laiku savaip ir klausantis net nekyla mintis, kad dainos perdainuotos.

Pats mačiau filmą, buvau spektakly, tad dar ir dabar atsimenu geras emocijas ir gražias melodijas.

Galvoju, tai verta pamatyti ir išgirsti visiems, tai ta proga organizuoju konkursą dviem bilietams laimėti į Paskutinių Brėmeno muzikantų spektaklį  lapkričio 4-ąją dieną. Viskas ką reikės padaryti – parašyti, kam priklauso  7 žemiau pateiktų Brėmeno muzikantų atliekamų dainų originalai.

1. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Meilės nėra

2. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Būk mano varpeliu

3. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Būk šalia

4. Paskutiniai brėmeno muzikantai -Ten toli

5. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Geltona upė

6. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Trakų pilis

7. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Tuk tuk į medi tris kartus

Atsakymų lauksiu paštu ( justinas@jusstinas.lt )  iki spalio 28, o kitą dieną paskelbsiu atsitiktine tvarka išrinktus laimėtojus.   Laimėtojui bilietus nusiųsiu elektroniniu paštu, jam juos bereikės atsispausdinti ir lapkričio 4-ąją 19 val. nuvykti iki Keistuolių teatro (Vilnius, Spaudos rūmai).

Tiesa, kol kas nežinau, ar abu bilietus atiduoti vienam žmogui ar dviem po vieną, tad patarimo lauksiu komentaruose.  Vietos greta, tad bet kokiu atveju visiškai vienam neteks jaustis.

Kadangi finansuoju pats, tai bilietai bene pigiausi ir teks sėdėti pirmoje eilėje. Pliusas tik tas, kad spektaklis vis dar labai populiarus ir bilietai ne taip paprastai gaunami.

Sėkmės!

Prisiminimai

Netolima praeitis. Kad ir 2005-ųjų EČ  Serbijoje, kai, iš esmės, niekuo nestipresnė rinktinė už šiuometinę, demonstravo solidų žaidimą.  Su vienintele super žvaigžde Šiškausku, įžaidinėjant kamuolį Ginevičiui ir Gustui, sugebėjo nugalėti turkus, sutrypti bulgarus, įspirti visada grėsmingai atrodantiems  kroatams ir pralaimėjus vos vienas rungtynes užimti šiuo metu itin aukštai atrodančią 5-ąją vietą.  Ir iškovoti bilietą ir pasaulio pirmenybes.  O ir komandoje tada buvo kur kas kardinalesni pasikeitimai nei dabar – rinktinę paliko ne trys pagrindiniai žaidėjai, kaip šiemet, o bent jau penketas – Štombergas, Macijauskas, Songaila, Jasikevičius, E. Žukauskas.  Praktiškai visas iki tol buvęs startinis penketas. Įdomu, ar ne ?

Galvosūkiai

Sprendi jau kelias savaites trunkantį galvosūkį – ar dabar 25-erių metų Jankūnas prieš keturis metus buvo geresnis žaidėjas nei dabar.  Nes prieš keturis metus sugebėjo būti tvirtas rinktinės dvyliktuko narys.  Pasiekė daugiau nei 8 taškų vidurkį, per visas 6 varžybas padarė vos 3 klaidas, per svarbias mažojo pusfinalio varžybas su rusais įmetė net 19 taškų.  O šiais metais net nebuvo vertas ilgiau žaisti net kontrolinėse varžybose.

Arba kitaip skambantis variantas: ar tikrai tokia super stipri Lietuvos rinktinės priekinė linija, kad gali atsisakyti puolėjo, kuris nepatektų gal tik į poros EČ dalyvaujančių komandų startinį penketą ?

Ar Mantas Kalnietis visiškai degraduoja ? Neturėdamas dar visai 20-ies 2006-iais, PČ , rinktinės žaidimui aikštelėje vadovavo daugiau nei po 20 minučių, o dabar per visas rungtynes žaidė tik tiek.  Ak, ta įžaidėjų problema…

Tėviškas auklėjimas

R. Butautas ne kartą sakė, kad Kleiza jam yra kaip sūnus. Įvairaus amžiaus rinktinėse treniruoja nuo paauglystės, puikiai pažįsta ir kaip žaidėją, ir kaip žmogų. Ir panašu, kad yra šiek tiek per daug atlaidus ir atsainiai žiūri į tėvystės pareigas. Nes priešingu atveju jau po pernykščio olimpiados pusfinalio būtų ne kartą tėviškai traukęs per ausį.  Kad neliktų tų nesportinių pražangų iš per didelio pasipūtimo, arogancijos ir savanaudiškumo, kai to visiškai nereikia.

Supratingumas ir tolerancija

Panašu, kad LKF su Garastu priešaky darosi supratingesni ir gal net labiau tolerantiškesni. Jei 2006-iais PČ, kai rinktinė vėl panašaus pajėgumo rinktinė užėmė septintąją vietą,  iš pastarųjų kritiką liejosi net nepasibaigus turnyrui. Sakė, blin, kaip čia gali būti, kad netekus “vos” kelių pagrindinių žaidėjų toks blogas žaidimas. Ir Sireika jau beveik buvo atstatydintas, o jo paties pareiškimas buvo tik formalumas.  Iki šiol  neteko matyti nė vieno jo viešo pasisakymo, jokios kritikos ar nuomonės. Turbūt su amžiumi darosi šiek tiek atlaidesnis.

Ateitis

Jau ateinantis EČ vyks Lietuvoje. Savose aikštėse, tarp savų sirgalių ir sienų. Natūralu, kad bus bent jau žaisti finale. Dar natūraliau, kad tam reikėtų sistemingai ruoštis, t.y. vykdyti skausmingą kartų kartą. Nes šiuo metu visiems pagrindiniams rinktinės žaidėjams arti 30-ies ir žaidžia jau ne vienus metus be pertraukų, mūsų super žvaigždės, pasilikusios teisę dar sugrįžti į dvyliktuką, turi dar daugiau metų.  Kas bus dar po dviejų metų ? Rinktinei, su gerokai didesniu nei 30-ies metų vidurkiu gali būti sunku pergalingai užbaigti turnyrą. O šis ne toks svarbus EČ ir galėjo būti tas etapas, kai į rinktinę įtraukiami jauni žaidėjai. Reikia gi kažkaip apšaudyti potencialius jos žaidėjus. Na, jei ir ne pagrindiniame dvyliktuke, tai bent jau atsisakyti jų ne iš po pirmų etapų ir leisti pažaisti bent kontrolinėse varžybose. Tikėkimės dar kas nors išdegs kitais metais, nes priešingu atveju teks patvirtinti paskutiniųjų metų tendencijas, kad šeimininkai netampa čempionais.

Tariamoji nuosaka ir pasikartojimai

Broli, jau kelios varžybos kai nėra žodžio “reikėtų”, o tiesiog rėkte rėkiant REIKIA.  Jei tikrai gali, kuo aš tikiu, tai pirmyn. Beje, žiūrėjus visas ketverias varžybas jau beveik sapnuose girdžiu komentatoriaus frazes -  K. Lavrinovičių keičia D. Lavrinovičius, D. Lavrinovičių keičia K. Lavrinovičius.

Tendencijos

Panašu, kad Lietuvos nelaimės krepšinyje kartojasi kas aštuonerius metus. 1993-iais visiškas fiasko toje pačioje Lenkijoje,  2001-iais latvių užkurtas pragaras Turkijoje. Dabar 2009 ir vėl liūdnas vaizdas. Be to, jei tikint tuo, tai kitame EČ galime tikėtis aukso. Nes po Turkij0s nelaimės pailsėjome metus ir kėlėme į viršų čempionų taurę.

Pagalba ir parama

Panašu, kad sirgaliai irgi padeda žaidėjams smukti į dar didesnę duobę. Elementaru – žaidėjai turi kompiuterius, paskaito naujienas, straipsnius ir komentarus. Ir įdomu, kaip turi jaustis į aikštę išleistas Mažutis, Jomantas ar kiti komentatorių ir apžvalgininkių ne iš geros pusės linksniuojami žaidėjai. Tie patys treneriai. Tikrai nesijauti labiau pasitikintis savo jėgomis, kai tave  tūkstančiai vadina mulkiu.  O ir atvirkštinis variantas, kai bandai duoti protingus patarimus,  neveikia – šuns balsas į dangų neina.  Taip kad gal kol kas reikėtų pasilaikyti savo blogas emocijas ir pamazgas pilti tada, kai tikrai viskas bus baigta.

Gražu

Pavogta iš www.krepsinis.net

Vis dėl to gražu žiūrėti, kad krepšininkai iki galo nenukabina nosies, nepasiduoda ir net esant beviltiškai situacijai stengiasi laimėti.

Viltis

Krepšinis nenuspėjamas. Būna, kad beviltiškai sužaidus tris kėlinius komanda atsigauna ir ketvirtajame išplėšia pergalę. Tikėkimės, kad likusios dvejos varžybos šiame EČ ir bus mūsų rinktinės įspūdingo spurto paskutinis kėlinys.