Justino Dabulskio Blogas » Tarpusavio santykiai

Už Lietuvą – Palaikykime Žmones, garsinančius Lietuvą

Justinas — Mon, 08 Nov 2010 22:44:03 +0000

Senokai, net dar visai neįpusėjus rugpjūčiui, su draugu ir kolega Tadu iš Nouhau vieną vakarą sėdėjom ir galvojom, kaip čia šiemet seksis mūsų krepšininkams. Neprognozavom nei pergalių, nei pralaimėjimų, tiesiog diskutavom, kaip vadovaujant naujam treneriui pasikeis žaidimas, kas taps naujais lyderiais, kokių netikėtumų galim sulaukti. Apskritai, norėjosi greičiau sulaukti čempionato ir tos atmosferos, kai naujienų portaluose pagrindinės naujienos apie krepšinį, o ne apie tuos nedorėlius, kurie nuskriaudė šunį ar katę, kai automobiliai puošiasi vėliavėlėmis, o pagrindinės pokalbių temos – apie (ne)sėkmingas rungtynes.

Nepamenu tiksliai kaip mes ten įsidiskutavom, bet gimė idėja A:

Sukurti puslapį, kuris būtų skirtas palaikyti Lietuvos krepšinio rinktinei. Palaikymas labai paprastas – žmonės kuria šūkius, pasakoja, kaip tiki rinktinės žaidimu, koks jiems svarbus krepšinis, gal net linksmai parodijuoja žaidėjus ir t.t. Priklauso nuo fantazijos ir galimybių. Viskas vyksta gal net konkurso forma, kur geriausi video susilaukia atitinkamo dėmesio ir įvertinimo.

Nors viską suplanavom smulkiau, bet idėjos esmė turbūt aiški ir taip. Bent jau mums buvo aišku ir tikėjom, kad krepšininkams bus smagu matyti žmonių optimizmą po Lenkijos košmaro ir, ką čia jau slėpsi, gal kokiam rinktinės rėmėjui projektą parduosim kaip įdomios reklamos idėją .

Kaip ten bebūtų, įtikėjom mes tą vakarą savo idėją ir ėmėmės darbo. Sugalvojom domeną uzlietuva.lt ir pabandėm įsigyti. Kas, pasirodo, nėra taip paprasta, nes domeno, kuriame vartojamas žodis Lietuva, naudojimas yra apribotas įstatymo. Reikia pateikti prašymą, kurį svarsto ir leidimą (ne)išduoda RRT.

Kadangi mūsų tikslas gan gražus, pradėjome rašyti prašymą, bet pagalvojome, kad žiūrime kiek per siaurai ir jau aprašytą idėją A pakeitėme į B:

Projekto tikslas – skatinti piliečius aktyviai palaikyti sportininkus, muzikantus, menininkus, šokėjus, mokslininkus ir kitus Lietuvą garsinančius žmones interneto erdvėje. Žmonių kuriami šūkiai, motyvaciniai video klipai ir kt., kuriuose atsispindėtų Lietuvos ar ją atstovaujančių žmonių palaikymas. Parodykime, kad piliečiai gali būti vieningi ir patriotiški.

Taip ir gimė pagrindinė kol kas daugmaž galutinė ir visiškai kitokia nei pirminė tinklapio Už Lietuvą vizija – teminis video portalas, kuriame būtų talpinami vienaip ar kitaip su Lietuva susiję video, tarsi flagmanas visų tautinių idėjų. Apimantis įvairias sritis, žanrus, nesvarbu, ar tai:

Jei LRT vasarą organizavo konkursą Daina Lietuvai, norėtųsi, kad visas jas galėtų išgirsti prie mūsų, jei projektas Lietuva – Baltijos širdis organizuoja konkursą, taip pat norėtųsi, kad pasinaudotų projektu Už Lietuvą. Kad visas tas pevienes gražias idėjas (kurių nėra jau taip ir mažai) galėtų rasti vienoje vietoje. Juk (turbūt) nieko panašaus nėra?

Tarp kitko, tai nereiškia, kad jei puslapis su itin ryškiais patriotiniais atspalviais, visi lankytojai turėtų kaip apsirūkę aklai džiaugtis ir publikuoti, kokia nuostabi šalis Lietuva ir kokie mes dideli patriotai. Bet blogybes galima pateikti bent jau ironiškai ir nepamirštant, kad ne viskas blogai ir yra kuo pasidžiaugti. Kraštutinumai niekada turbūt naudos neduoda, tad ir mes niekuo neapsiribojame.

Įtariu, galėjo užkliūti šūkis logotipe “Palaikyk Lietuvos žmones” , ypač, kai paties puslapio idėja-šūkis yra “Palaikykime Žmones, Garsinančius Lietuvą“. Paprasta. Visų pirma – per daug žodžių logotipe ir jie vargiai tilptų, antra (rimčiau) - Lietuvą garsinančių žmonių kur kas mažiau nei nusivylusių piliečių. Aš dažnai klausaus LRT, laidų – diskusijų, kur skambina ir eiliniai piliečiai nepatenkinti ir nusivylę bet kuo, kas susiję su Tėvynę, nepraleidžiu kalbų koks šlamštas gyventi Lietuvoje. Itin naiviai tikiuosi, kad Už Lietuvą turinys kada nors net didžiausius skeptikus privers susimąstyti, kad ne viskas vien juoda ir niūru, o tiems, kas garsina, bus smagu, kad žmonės jais didžiuojasi. Tipo, abipusė nauda.

Puslapis iš esmės jau veikia kelias savaites, tačiau parodytas tik nedideliam žmonių ratui (realūs draugai, FB draugai ir pažįstami). Nes ne viskas baigta ar išbaigta, reikalingos korekcijos. Nes dirbam tik dviese, tad kartais pritrūksta laiko, žinių ar noro. Bet kaip startas ir veikimas pirminei versijai turbūt įmanomas. Kol kas tik video talpinimui, bet netolimoje ateityje planuojame integruoti nuotraukų galeriją, tekstų skelbimą. Jei bus poreikis, be abejo.

Šis tekstas savireklaminis ir rašomas su tam tikru tikslu, tad dabar apie tai, kuo tikiuosi iš skaitančių šį tekstą:

Apsilankymo Už Lietuvą tinklapyje;
Nuomonės pateikimo – kas blogai, kas gerai, ką galima pridėti, ką atimti;
Jei užsimanysi prisiregistruoti ar (ir) įkelti video -iš karto Ačiū;
Ne mažesnis Ačiū už pastebėtas klaidas;
Pateikti pasiūlymai, idėjos ar noras prisidėti prie kūrybinės grupės itin laukiami;
Tavo rekomendacijos draugui ar pažįstamam užkietėjusiam patriotui;
Prisijungsi prie gerbėjų puslapio Facebook’e (čia);
Savo pasiūlymais papildysi Lietuvą garsinančių objektų Debesį;
Jei turi svetainę, o joje neužimtą 125×125 pikseliukų plotą, galėtum įsidėti mažą baneriuką. Jo kodas:
[code][/code]
Ir t.t

Ir kol kas turbūt tiek. Dar kartą pabrėžiu, kad jei sudomino, laukiame nuomonės ir atsiliepimų.

Už Lietuvą – Palaikykime žmones, garsinančius Lietuvą !

Homoseksualų eitynės || Nematoma pusė

Justinas — Mon, 29 Mar 2010 22:04:04 +0000

Šiek tiek citatų iš Laimos Lavaste knygos Skersgatvis dviems, skyriaus Mano vyras gėjus:

Mano vyras – gėjus. Žinau, kad moterų, gyvenančių tokioje šeimoje ar to neištvėrusių, nepataisomai sužalota dvasia ir suluošintu likimu, Lietuvoje tūkstančiai.

Būti gėjumi dabar šaunu ir modernu, lyg būtum pateptasis tarp plebėjų. O kas žino, kaip gyvename mes , gėjų žmonos ? Ne savo valia, o apgaule įviliotos į tinklą, kuris tvirtai supančioja norinčias pasprukti.

Pusnuogis paauglys, visas drebėdamas, stovėjo tėvo kambario tarpdury. Pažvelgiau per jo petį. Nuogas mano vyras ir vaikų tėvas ant odinės kabineto sofos atliko lytinį aktą su savo draugužiu.

Iš savo kambario užsimiegojusi išlindo dukra. Sūnus pastūmė ją atgal ir pasuko durų raktą.

Daugiau nieko neprisimenu. Nualpau. Atsipeikėjau nuo nakties vėsos. Sūnus mane buvo ištempęs į kiemą. Jis sėdėjo šalia ant žemės, susiėmęs rankomis galvą, ir nesustodamas kartojo: “Aš jį supjaustysiu gabalais.”

Gabrielė pritaria, kai klausiu: gal homoseksualūs vyrai iš tikrųjų stengiasi pakeisti savo lytinę orientaciją, susituokdami su moterimi ?

“Yra ir tokių. Bet ir mano vyras, ir, kiek žinau, daugelis kitų gyvenimą šeimoje renkasi kaip širmą…”

Moteris, kurios gyvenimą vyras gėjus naudoja kaip priedangą, yra savotiško vampyro auka. Ji niekur neras pagalbos…Mano patarimas tokioms moterims vienas – bėkite kuo anksčiau, netikėkite vyro žodžiais, kad jis bandys keistis. Nepasikeis – tvirtino moteris, 25 metus gyvenanti su homoseksualios orientacijos vyru.

***

Pamirškim tolerancijos ir lygių galimybių pozicijas. Ne vien tik jose esmė.

Uždrauskim homoseksualų eitynes. Ir paradus. Galima ir visiškai juos ignoruoti – nerašyti, nerodyti, nesiklausyti., nematyti. Netgi priverstinai gydyti. Arba griežtai ir negailestingai bausti. Ir apsimesti, kad visi sveiki, dorovingi ir nenusikalstantys gamtai, sukuriantys naujas gyvybes, o visuomenė aplink laiminga.

Neaiškumas – ar dėl to tikrai Jų sumažės ?

Iš karto duodu savąjį atsakymą – nė velnio. Bus jų ir toliau, tik nedrįs nė vienu žodžiu apie tai prasitarti. Gyvens apsimesdami, kaip buvo rašyta vienoj citatoj, šeimą rinksis kaip širmą.

Kaip tada su tokiomis tikrai homoseksualumo paveiktomis šeimomis, traumuotais vaikais ir palaužtomis moterimis (vyrais?) ? Kas blogiau - matyti keliolikos minučių eitynėse susikabinusius du vyrus, žinoti, kad tokie kažkur sau laimingai gyvena, ar netikėtai sužinoti, kad tavo tėvas – gėjus ?

Be abejo, čia abiem atvejais kaltas bus homoseksualumas, bet leisk tu jiems gyventi kaip normaliems žmonėms, surengti vienas eitynes per metus ir bent jau gal neliks tos Nematomos pusės – apsimestinio gyvenimo tradicinėj šeimoj, kai tikrai dėl to turi kentėti žmonės.

Nes pagal dabartinius vertinimus kitos išeities jie neturi.

***

Kad jau pradėjau, tai dar keletas minčių

Kodėl mes nesidemonstruojam ?

Kaip vieną iš argumentų, kodėl neturėtų vykti minėtos eitynės, vis žmonės užduoda retorinį klausimą – o kodėl mes, normalūs žmonės, neinam ir nesidemonstruojam ?

O jei paklaustumėm taip: ar kas nors bandytų užrausti paradą už tradicinę šeimą ? Manau, kad prieštaraujančių nebūtų. Be to, gal dabar tiek daug problemų ir kyla, kad niekas panašių eitynių neorganizuoja.

LR Konstitucija

29 Straipsnis

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos kilmės, socialinės padietės, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų pagrindu.

26 Straipsnis

Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.

36 straipsnis

Negalima drausti arba trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.

Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Tarp kitko

Sako, tokiomis eitynėmis jauni žmonės propoguojami tapti homoseksualais. Abejoju ar tai įmanoma. Čia kaip su tuo vilku: šerk vilką nešėręs, kaip į mišką žiūri, taip ir žiūrės.

Panašiai ir su apsisprendusiu vyru, tuo labiau jaunu – pasakok tu nepasakojęs, kad tikra meilė tik tarp vyru, bet kaip gražiausi sapnai sapnuojasi su moterimis taip ir toliau sapnuosis.

Ne visai į temą

Jei nutiktų stebuklas, ir Vilniuje vyktų homoseksualų paradas, su Elton John, a.a. Fredy Mercury ir kitomis homoseksualiomis įžymybėmis priešakyje, tai būtų bene geriausia, kas gali nutikti Lietuvos kultūriniame gyvenime. Bent jau neprasčiau nei VEKS.

Vaizdai

Jei būsimos eitynės kaitina vaizduotę, tai keletas nuotraukų iš pernai vykusio analogiško renginio Latvijoje:

[picasa width="400" height="400" autoplay="0" showcaption="1"]http://picasaweb.google.com/sarmasboy/BalticPride2009[/picasa]

Rekomenduoju

Ta pačia tema būtina paskaityti porą įdomių įrašų:

Dovilė – Kodėl aš dalyvausiu LGBT eitynėse 2010-ųjų gegužę

Buržujus – be gudraus (antihomofobiško) pavadinimo

Juodosios kronikos mūsų tarpusavio santykiuose

Justinas — Sat, 04 Oct 2008 15:18:45 +0000

Žmonės vis labiau ir labiau piktinasi skaitydami dienraščiuose juodąsias kronikas, žiūrėdami ilgas ir pagražintas žinių ar kitų informacinių laidų kruvinąsias bangas. Na, jei neskaito ar nežiūri, tai vis tiek piktinasi, kad tiek daug dėmesio yra skiriama baisiems, šiurpiems ir blogiems dalykams. Ir iš tiesų, labai pikta, kad tiek daug dėmesio skiriama blogiems dalykams pamirštant kuo plačiau ir išsamiau apžvelgti malonius dalykus. Žiauru. Bet kaip ten bebūtų, paskaitęs šiandien apie gyvenimo prasmę ir dėl to, susimąstęs apie įvairiausius dalykus, padariau išvadą, kad visos stropiai aprašomos juodosios kronikos ir kruvinusios bangos yra tiesiog žmonių tarpusavio santykių atspindys. Pabandysiu tuoj paaiškinti plačiau ir suprantamiau.

Galbūt man kol kas teko pažinti ir sutikti per mažai žmonių, o 21-erių gyvenimo metų patirtis yra gerokai per maža, bet kol kas drąsiai teigiu, kad žmonės yra linkę labiau vertinti ir atsiminti ne gerus, o blogus dalykus. Nes užtenka vieną kartą susimauti ir visi tau su malonumu primins tą kvailystę nutylėdami tavo nuopelnus. Bent jau visada turės kuo įgelti. Ir aš neturiu omeny tokių susimovimų, už kuriuos patektum į kalėjimą ar sugriautum kažkam gyvenimą. Tiesiog paprastos gyvenimiškos situacijos: blogeris parašys vieną nevykusį įrašą ir didžioji dalis jam primins jį, o ne likusius kelis šimtus šedevrų, krepšininkas prames lemiamą metimą finalo rungtynėse ir visi atsimins jį, o ne tuos epizodus, kai jis “ištraukė” komandą, nesugebėk padėti draugui vieną kartą ir bediskutuojant apie draugystės svarbą jis paminės tą vienintelį kartą, o ne tuos n , kai jam pagelbėjai kaip tik begalėdamas. Ir taip toliau ir taip toliau.

Ir, rodos, būtų galima pagalvoti, kad žmonės, taip besielgiantys minėtose ir panašiose situacijose, nėra nei artimi, nei tikri draugai, nei kažką tau reiškiantys daugiau nei kiti. Ir vėl, manau, kad tai netiesa, nes juk ir Dievas išvarė savo kūrinius iš Rojaus už vieną nesąmonę. Ir iš patirties žinau, nes turėjau draugę, na, daugiau nei draugę. Pasibaigus jei, iki pat šiol, gerokai daugiau nei pusantrų metų, aš niekaip nesugebėjau suprasti, kodėl kalbant apie jos iširimą man būdavo priminami tik visi neigiami, blogi nutikimai, bruožai, savybės ir t.t. Aš suprantu, kad negalima užsimerkti ir matyti viską vien tik rožinėmis spalvomis, bet kodėl balta nublanksta, ir stipriai, prieš juodą? Niekaip iki šiandien neradau į tai atsakymo. Tuo labiau, kad per tuos “oficialius” vienus metus, du mėnesius ir 1,5 valandos smagių akimirkų buvo kur kas daugiau nei blogų. Visai kaip populiariam dienrašty, kai baisybėm skiriama daug daugiau žodžių nei smagiems dalykams.

Kaip ir santykiai su draugu, kuris pernai vienus metus buvo mano kambarioku. Gyvenom nesipykdami, nesimušdami, netapom ir priešais, tačiau metai bendro gyvenimo, absoliutus asmenybių skirtingumas padarė savo: išsikraustydami, manau, tiek jis, tiek aš būtumėm išvardinę daugiau vienas kito minusų nei pliusų, liūdnų situacijų, visiškai pamiršdami ne vieną linksmiau nei su bet kuo praleistą akimirką gyvenant kartu. Bent jau aš gero mačiau daug daugiau, ir vis dėl to, juodoji kronika tuo metu būtų paėmusi viršų.

Keista, keista, keista. Žmonėms tiek daug vargo, skausmo suteikia blogi dalykai, neigiamos emocijos, tačiau vistiek, bent jau kartais, leidžia jiems “paimti viršų”. Lyg kokie šėtono tarnai mėgaujasi matydami blogybes, apie jas kalbėdami ir primindami. Ir kodėl tada reikėtų stebėtis laikraščiais su ne vienu ir ne dviem penktaisiais puslapiais, jei patys bendraudami tarpusavy elgiamės labai labai panašiai? Aš dėl to ne kartą buvau prakeikęs visus žmones, o pats dar daugiau kartų prasikeikęs. Bet šiandien bemąstant prisiminiau kažkada kažkur atsitiktinai išgirstą mintį:

Blogi dalykai nuolat primenami, kad jų daugiau nebekartotum, o geri pamirštami, kad juos vis darytum ir darytum!

Tikiuosi, tai yra atsakymas į visas juodąsias kronikas.

Kovos kiemuose

Justinas — Fri, 07 Mar 2008 10:54:10 +0000

Vilnius, turbūt ir ne tik jis, paskutiniais metais susiduria su labai didele problema – nepaprastai didelis automobilių kiekis. Jau nekalbu apie tai, kad šiokiadieniais didžiausias stebuklas yra kur nors skubant nepakliūti į spūstį, na bet kiek kitoks dalykas mane domina labiau – stovėjimo vietos kiemuose. Turbūt daug kam kiek vėliau grįžus iš darbo tenka ilgai paieškoti neužimtos vietos arti savo daugiabučio. Nors man taip yra buvę vos kelis kartus, ir apskritai su ta bėda tenka retai susidurti, bet vis dėl to stebėdamas kaimynus susidariau įspūdį, kad šiek tiek prie to prisideda ir patys vairuotojai.

Beveik kiekvieną dieną matau tokį vaizdą: statydami automobilius palieka tokius tarpus, kad, rodos, visi važinėtų su “Smartais”. Nesuprantu. Specialiai net matavau kelis kartu: tie tarpai tarp pastatytų automobilių arba vos vos didesnis nei mašina arba su ja lygus. Ir kaip suprasti? Į tokį tarpą nieko nebeįparkuosi, jei mėginsi statyti išilgai, tai trukdysi kitiems . Nei taip nei taip. Na bet gal iš tiesų sunku 20 centimetrų privažiuoti mažiau… Šiaip jau suprasčiau jei netyčia taip neapgalvojus išėjo, bet kai vos ne kiekvieną dieną. Gerai, kad aš grįžtu gerokai anksčiau ir man problemų šiuo atžvilgiu nėra, tačiau ką daryti pavėlavusiam? Prakeikti iš pykčio norėtųsi dėl tokio nesupratingumo!

Jau kai pradėjau ta tema rašyti, negaliu neprisiminti mūsų “draugiškojo” kaimyno iš penkto aukšto, kuris turi du didelius “mersus”. Buvo taip, kad su draugu esą užstatėm “jo asmeninę vietą”. Šiaip jau mes visi ten nelabai legaliai laikom automobilius, tai galėtumėm ir draugiškiau elgtis vienas kito atžvilgiu. Bet kur tau, išeini ryte skubėdamas į paskaitas ar darbą ir matai, kad “mersas” taip pastatytas, jog tau kelio nei pirmyn, net atgal nėra. Ir ką daryti? Lauki, lauki. Nieko. Paspardai ratus, kad pradėtų kaukti signalizacija, matai kaip abejingai pasižiūri pro langą, numoja ranka, ir galvoji, kaip čia išsukti pro pievelę. Nelabai gražu, kai taip elgiasi suaugęs žmogus, tuo labiau kai šalia dar yra laisvos vietos. Na, jei žmogus jau daug metų stato automobilį tuoj pačioj vietoj, tai gal ir mes kiek negražiai padarėm. Bet juk susitikus galima žmoniškai pasakyti, kokį raštelį užkišti už valytuvų. Tiesiog paprasta pagarba ir žmogiškas bendravimas, o ne savo “kietumo” demonstravimas.

Tai gerbiamieji vairuotojai, kaimynai, truputį pagarbos ir supratingumo vienas kitam ir problemų bus gerokai mažiau!

Skyrybos – karo pradžia

Justinas — Mon, 03 Mar 2008 21:22:41 +0000

Savaitgaly pabuvojau Šilalėje. Smagu grįžti į namus iš Vilniaus, pailsėti kelias dienas, atsipūsti. Ir šiaip, namie juk smagiau. Tačiau vis dėl to grįžau šiek tiek nusiminęs, na gal labiau susimąstęs, o ne nusiminęs. Nenutiko nieko blogo, nesmagaus, tiesiog netyčia taip išėjo, kad teko pasiklausyti žmonių pasakojimų apie mūsų kasdieninio gyvenimo realijas. Aišku, nieko per daug negirdėto nesužinojau, bet kai viską girdi iš pirmų lūpų, tai viskas skamba ir atrodo šiek tiek kitaip. Vienas dalykas mane itin sudomino – skyrybos. Ne tas faktas, kad Lietuvoje jų įvyksta daugiau nei kitose šalyse, kad žmonės kartu “pratempia” vos kelis metus, tačiau kaip vyksta šis procesas.

Skyrybos ganėtinai normalus reiškinys šiuolaikinėje visuomenėje: natūralu, kad pagyvenus kažkiek laiko pamatai, kad žmogus turi savybių, kurios tau itin nepriimtinos, netikėtai pamilai kitą ar dar dėl kažkokių priežasčių nebeįmanoma kurti bendro gyvenimo. Na ką jau padarysi, nutiko taip nutiko, gyvenimas tuo gi nesibaigia ir viską reikėtų pasistengti užbaigti kuo civilizuočiau. Deja, daug kam tai nepavyksta, priešingai – viską pasistengiama užbaigti kuo “įspūdingiau”. Juk iš esmės viską įmanoma padaryti paprastai: elementarus teisminis procesas, turto dalybos, tik sudėtingiau, jei yra vaikai, tačiau labai norint ir pasistengus pamiršti nereikalingus principus įmanoma ir tai išspręsti taikiai ir racionaliai. Vis dėl to, mūsų šalyje tai dar šioks toks stebuklas.

Vieno iš sutuoktinių išmetimas tiesiog į gatvę, terorizavimas visomis prasmėmis, draudimas pasimatyti su vaikais, spintų dalybos pjaustant jas pusiau, muštynės, barniai ir riksmai vos tik pamačius buvusi ar kol kas vis dar esamą sutuoktinį – tokios mūsų žmonių skyrybų tradicijos. Nors iš straipsniuko pradžios ir gali pasirodyti, kad tai tiesiog vienos atskiros istorijos detalės, deja, kad ir kaip butų gaila, ne. Matyt mūsų visuomenė dar nesuvokia, kad nemalonų procesą reikėtų pasistengti padaryti kuo mažiau skausmingą ir nervingą, kad nebemylimas žmogus nebūtinai turi tapti mirtinu priešu ir nereikia sekant indėnų tradicijomis iškasti karo kirvio. Na, bent vardan to, kad kažkada jautei žmogui bent elementarią pagarbą. Net baisu pagalvoti, prie ko gali privesti tokia dviejų žmonių santykių atomazga. Teisingai sako, kad labai nedidelis žingsnis nuo meilės iki neapykantos. Bet juk visada gali pasukti ir apeiti aplink.

Įdomu, koks jausmas turėtų būti vaikams, matant vaizdą, kai kariaujant brangiausius žmones?.. Manyčiau sugadinta vaikystė ir žiaurūs prisiminimai iki gyvenimo galo pačiu geriausiu atveju. Jau vien dėl to reikėtų pamąstyti ar verta taip elgtis, tačiau atsiranda principai, teisybės ieškojimas, kur jos iš esmės neįmanoma rasti, ir turim skaudžią nelaimingos šeimo0s istoriją.

Be abejo, yra unikalių, vienaip ar kitaip išskirtinių atvejų, kai gražiai išsiskirti galbūt neįmanoma, tačiau tai sudaro labai jau mažą dalį ir neturėtų būti visumos atspindys. Apskritai, ši problema labiau egzistuoja mažuosiuose miesteliuose, kaimuose, tačiau didelė dalis ir mūsų didžiųjų miestų gyventojų dar nėra taip išprusę, kad galėtų kiek žmogiškiau susidoroti su tokia nemalonia problema.

Žinoma, tai taikoma ne tik sutuoktiniams, su panašiomis bėdomis susiduria ir jaunos porelės, kurios dar tik “draugauja” ir bando kurti ateities planus, bet netikėtai prieina “liepto galą”. Čia gal jau kiek kita tema, bet principai vistiek turėtų išlikti tokie patys. Aišku, gal man pačiam nesusidūrus su tokia situacija tai atrodo nesuprantama ir į viską kol kas nesugebu pažiūrėti iš kito kampo, na bet kaip bebūtų, žmogiškumas turi egzistuoti!