Futbolo dažniausiai nežiūriu, bet PČ jau trečią  kartą buvo labai laukiama išimtis.  Nes tai sporto renginys nusileidžiantis nebent Olimpinėms žaidynėms ir sukuriantis neįtikėtiną atmosferą.  O ji tikrai neįprasta, jei net lietuviai sugeba suprasti, kad krepšinis nėra sportas numeris vienas, o naujienų portaluose žinių apie futbolą kur kas daugiau nei apie didvyrius žmogžudžius. Jau nekalbant apie visuotines lažybas, ašaras dėl savų favoritų, neįprastus orakulus ir milijonus beprotiškų beprotiškų sirgalių visame pasaulyje.  Rodos, tas futbolo kvapas iš PAR užuodžiamas visame pasaulyje. Jūs  gi puikiai patys viską žinote, nes juk tai  – Futbolas Karalius.

Žvaigždės

Man, kaip senam krepšinio gerbėjui, pavydu ir nuostabu stebėti, kai į nacionalines futbolo rinktines  susirenka visi geriausi žaidėjai.  Aišku, traumos ir amžius kartais padaro savo, bet čia retai išgirsi, kad futbolininkas nežais rinktinėje, nes pavargo sezono metu, pagaliau susirado gyvenimo meilę, neturi kontrakto ar tiesiog nori pailsėti nuo futbolo.  Kokio lygio žvaigždė bebūtų ir kiek milijonų beuždirbtų, bet žaidimas su rinktine čempionatuose yra vienas svarbiausių tikslų karjeroje.

Krepšiny, deja, taip nutinka retai. Beveik visuose čempionatuose galima sudarinėti simbolines rinktines iš tų krepšininkų, kurie atsisako žaisti dėl įvairių priežasčių. Šios vasaros pabaigoje startuos krepšinio PČ.  Jau nekalbant apie Lietuvą, be pagrindinių žvaigždžių atvyks JAV (100% pasikeitusi sudėtis), Argentina, Ispanija, Rusija, Graikija ir t.t.  Ir kaip tada ne suabejojęs gali sakyti, kad krepšinio PČ – svarbiausias metų krepšinio įvykis ?

Fiba

Daug kas sako, kad tai dėl patriotiškumo, bet aš, nenorėdamas užsipulti žaidėjų, galvoju, kad gal tai Fib’os bėda. Nes krepšininkai, ketverių metų cikle, kiekvieną vasarą turi po svarbų turnyrą: Europos (kito žemyno) Čempionatas – Pasaulio čempionatas – Europos čempionatas – Olimpinės žaidynės ir vėl viskas iš naujo. Futbolininkai tam pačiam cikle tik du: Europos Čempionatas – pertrauka – Pasaulio čempionatas – pertrauka ir vėl iš naujo.   Gal tikrai žmonėms per daug krepšinio, o Fib’ai krepšinio prestižą reikėtų gelbėti imant pavyzdį iš Fif’os ? Nors kita vertus,  visos futbolo komandos turi pereiti kur kas  rimtesnę atranką (krepšinyje į kitą turnyrą gali patekti pagal gerus praėjusio čempionato rezultatus) ir tas rungtynių kiekio skirtumo kiekis nėra toks žymus. Tai kaip manot, kur to problema ?

Dainos

Beje, atradau kelias negirdėtas, bet smagias lietuviškas dainas apie  futbolą. Paklausyk, gal patiks:

Tai ka? – Himnas Futbolui ir jaunystei

Doctor green – Tai ne kova, tai tik žaidimas

Širdžių ėdikai – Pergalė jau čia

Nėra teisingos muzikos. Nėra ir blogos muzikos.  Yra tik Muzika.  Yra tik garsai,  kartais balsai ir du variantai – arba tai Muzika, arba tai garsų chaosas. Arba tau Ji patinka, arba tu jos nemėgsti.

Klausantis pop muzikos nėra dvasiškai žlugęs žmogus, o dievinantis metalą ar roką neturėtų į elektronikos gerbėjus žvelgti su užuojauta.  Sorry, bet nedrįsk sakyti, kad tu esi intelektualesnis už reperius, nes klausai klasikos.  Tavo aštuoniasdešimtmetė močiutė sunkiai girdi tikrai ne dėl to, kad jaunystėje šoko polką, grojant vietinei kaimo kapelai, ir taip nesužinojo, kaip veža rokenrolas.

Nepaversk muzikos politika, kur kiekvienas tikina esantis kažkuo geresnis už likusius. Suprask, kad muzikos stiliai nėra nei priešai, nei konkurentai.  Tai tik muzikos dalis – tiek įdomi, tiek savita, tiek  baisi. Bet niekuo negeresnė už kitą, jei nekreipsim dėmesio į simpatijas ir antipatijas.

Ok, jau matau, girdžiu, kaip lankstai pirštus ir pamiršęs, kad kalbu apie muziką, o ne muzikantus,  vardini atlikėjus, kuriuos muzikantais sunku pavadinti, kad ir koks melomanas bebūtum. Nekokybiška, neskanu. Nei cukrus, nei pipirai.   Bet aš gi sakiau, kad ne viskas, kas sklinda per garsiakalbius, yra muzika.  Tai tik chaosas. Ir tų atlikėjų net nereikėtų niekaip ir kitaip vertinti.  Ignoravimas kartais yra tiesiog nuostabus dalykas. Nežiūrėk televizoriaus, neklausyk kai kurių radijo stočių ir neturėsi priežasties skųstis,   kad kišamas nekokybiškas produktas.  Linkomanija, youtub’as, TPB ir smalsumas  suteikia galimybę pažinti įvairią muziką.

Ir faktas – nebūtų mėgstančių chaoso, nebūtų jis kuriamas.  Kad ir kaip žiauriai kartais tai atrodytų, bet, velniai nematė, toleruokim ir tokius. Tiesiog įsivaizduok, kad tavo draugas įsimyli žmogų, kuris tau  nei gražus, nei protingas, nei šiaip patinka.  Juoda antipatija, kad net matyti nesinori. O draugas įsimylėjęs kaip rodo filmuose ar rašo knygose.  Ką daryti ? Nežinau, bet dar vienas faktas – jei esi protingas – toleruosi ir nekreipsi dėmesio. Nes ne tu lova su tuo žmogumi daliniesi.  Taip ir su muzika ir chaosu – jei kažkam patinka – tegu.

Be to nepamirškim smegenų ir dažnių.  Kodėl ? Nes garsai turi savo dažnius, o smegenys garsus suvokia būtent per juos. Ir kiekvienoj puodynėj vis kitaip – jei itin netoleruoja žemų dažnių – nepatiks vienokia muzika,  jei aukštų – kitokia.  Dėl to rokas klausomas itin garsiai, klasika – tyliau.  Viskas kur kas sudėtingiau, bet esmė tokia.  O tai, iš ko tu kartais juokiesi – tik biologija.

O gal, sakai, toleruoji visus stilius, bet pats klausai tik vieną ?  Pagirtina, bet ne iki galo. Eksperimentuodamas patirsi daugiau įspūdžių. Pamėgink prabusti su roku, pusryčiaudamas paklausyk kantri, pakeliui į darbą – regi, darbe – popso, per pietus – klasikos, vakarieniaujant – džiazo… ir išgirsi visai kitokią muziką.  Mylėk muziką apskritai, o ne jos dalį.

Eksperimentai, žinok, tai į naudą. Naujovių nebijantys muzikantai niekada nepasimiršta ir tobulėja.  O tu tiesiog jais lavini savo muzikinį intelektą.

Gerbk atlikėjus, jei jei kuria muzika, o ne chaosą.  Nekeik jų vien dėl to, kad tau tiesiog tai nepatinka (daugiau apie tai čia).

Ir svarbiausia: prašau, mylėk muziką apskritai, o ne tik jos dalis, ir tik nesugalvok jos paversti politika.

]]> http://www.jusstinas.lt/muzika-be-sienu/feed/ 3 http://www.jusstinas.lt/koveriai-ir-originalai-konkursas/ http://www.jusstinas.lt/koveriai-ir-originalai-konkursas/#comments Tue, 22 Sep 2009 15:43:59 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/?p=859 Kai prieš nemažai metų pradėjau dažniau klausyti M-1 Plius, vis negalėdavau atsistebėti, kad jo eteriu transliuojamos senos dainos  yra kažkur girdėtos.   Tiek senųjų lietuvių estrados šlagerių pavidalu, tiek  naujais užsienio ar lietuvių hitais įvairiuose topose. Taip per laiką atėjo supratimas kas yra kas, nuostaba virto azartu – prisiminsiu kam priklauso originalas, ar ne.

Bet priešingai nei Aivaras iš shilta.lt aš per daug to nesipiktinu, o kartais net būnu maloniai nustebintas. Nes dabar galvoju, kad muzika, tiksliau, daina, kažkas panašaus į šokį – duoti rėmai, o interpretacija priklauso nuo atlikėjo. Kartais pavyksta žymiai geriau už originalą, o kartais net kraupu klausyti. Dėl to neapsiverstų liežuvis pasakyti, kad Bobo Knocking on heavens door skamba blogiau  Eric Clapton lūpomis ar atliekant Guns N’Roses griežtsniu stilium, kad Metallic’os Whiskey in the jar neprilygsta Thin Lizzy originalui. Dažnai smagu žiūrint koncertus pamatyti, kaip muzikantai atlieka savo kolegų dainas ir improvizuodami leidžia išgirsti dainą kitaip. Be abejo, muzikiniai realybės šou, kur tai daroma masiškai, ar tai, ką groja lietus, dažniausiai į šį apibūdinimą nepatenka. Tik kartais gaila, kad žmonės taip ir nesužino, kad klauso koverio.

Arba Keistuoliai jų žymusis spektaklis/filmas Paskutiniai Brėmeno muzikantai, kuriame didžiąją dalį muzikinės dalies sudaro perdainuoti šešto, septinto, aštunto dešimtmečio legendiniai kūriniai. Bet viskas vietoj, laiku savaip ir klausantis net nekyla mintis, kad dainos perdainuotos.

Pats mačiau filmą, buvau spektakly, tad dar ir dabar atsimenu geras emocijas ir gražias melodijas.

Galvoju, tai verta pamatyti ir išgirsti visiems, tai ta proga organizuoju konkursą dviem bilietams laimėti į Paskutinių Brėmeno muzikantų spektaklį  lapkričio 4-ąją dieną. Viskas ką reikės padaryti – parašyti, kam priklauso  7 žemiau pateiktų Brėmeno muzikantų atliekamų dainų originalai.

1. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Meilės nėra

2. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Būk mano varpeliu

3. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Būk šalia

4. Paskutiniai brėmeno muzikantai -Ten toli

5. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Geltona upė

6. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Trakų pilis

7. Paskutiniai brėmeno muzikantai – Tuk tuk į medi tris kartus

Atsakymų lauksiu paštu ( justinas@jusstinas.lt )  iki spalio 28, o kitą dieną paskelbsiu atsitiktine tvarka išrinktus laimėtojus.   Laimėtojui bilietus nusiųsiu elektroniniu paštu, jam juos bereikės atsispausdinti ir lapkričio 4-ąją 19 val. nuvykti iki Keistuolių teatro (Vilnius, Spaudos rūmai).

Tiesa, kol kas nežinau, ar abu bilietus atiduoti vienam žmogui ar dviem po vieną, tad patarimo lauksiu komentaruose.  Vietos greta, tad bet kokiu atveju visiškai vienam neteks jaustis.

Kadangi finansuoju pats, tai bilietai bene pigiausi ir teks sėdėti pirmoje eilėje. Pliusas tik tas, kad spektaklis vis dar labai populiarus ir bilietai ne taip paprastai gaunami.

Sėkmės!

Kadangi veikiate ne pogrindy, dėl  žiniasklaida ir visuomenės susidomėjimo į Jus atkreipia dalis gudrių, bet ne protingų žmonių. Ne dėl to, kad smerktų ir  bandytų įteigti, jog tai tam tikra prasme nesąžininga, tiesiog mato dar vieną pinigų darymo nišą ir turi viziją, kaip sugriauti Jūsų susikurtą monopoliją. Be abejo, konkurenciją laikote ir suprantate kaip visiškai normalų rinkos reiškinį, tad jos visiškai nebijote ir ruošiatės konkurencijai. Čia ir prasideda visos problemos – jūs jauni, šiuolaikiški ir galvojate, kad išlaikyti ar išsikovoti savos rinkos dalį pakaks gerų marketingo sprendimų ir kokybiškų produktų.

Deja, klystate. Tie ankščiau minėti gudrūs, bet ne protingi žmonės verslo darymą ir marketingą suvokia visai kitaip. Aiškiau – per pažįstamų pažįstamus ar kitais kanalais susiranda įtakingesnius dėstytojus, rektorius, dekanus.  Pateikia paprastą pasiūlymą – pateikiame pilną informaciją: mūsų rašytus darbus įvertinate aukščiausiais balais, konkurentų – neigiamais, visiškai neatsižvelgdami į kokybę. Pinigus dalinamės.

Manot nesutiktų ?  Sutiktų, nes pinigai gali nupirkti daug, o ir tie gudrūs, bet ne protingi žmonės  gali pateikti ultimatumą arba – arba. Kas nutinka su jūsiškiai kontorai? Arba bankrutuojate, nes dėl nuolatos gaunamų darbų neigiamų užsakymų nebegaunate užsakymų, arba tiesiog atsisakote gražios verslo vizijos ir perimate visas senąsias tradicijas ir ieškote, su kuo “galėtumėt”dalintis” pelną.

Taip, šiame verslo modelyje daug kur trūksta logikos ir vargu ar bent iš dalies toks pilnas variantas būtų įmanomas realybėje. Bet esmė – idėja kaip pavyzdys. Pritaikykit ir įsivaizduokit tokį verslo modelį bendru valstybės mastu ir žinosit, kaip viskas viskas vyksta. Konkursai, tiek pirkimų, užsakymų ar bent kiek į rimtesnes valstybės tarnautojo pareigas  – tik dėl bendro vaizdo, nes viskas nuspręsta gerokai prieš ką nors organizuojant. Pažįstami, giminaičiai ir, žinoma, pinigai – pagrindiniai kriterijai. Beveik galima išvesti priklausomybę – užimamų pareigų svarba atvirkščiai proporcingą sugebėjimams ir žinioms.   Ką jau bekalbėti apie rimtus projektus, kur pinigų sumos – šešiaženklės. Yra išimčių, bet retai.

Ir labai pikta, kai didelį dėmesį skiria iš esmės smulkiems nusižengimams. Tai prigauna į darbą važinėjant tarnybiniu automobiliu, tai priedą  prisidėjo prie atlyginimo metų gale ar paėmė porą butelio viskio kaip kyšį. Blin, to taip pat neturėtų būti, bet klausantis tokių istorijų kartais pačiam norisi išmaukti vieną kitą taurelę. Nes labai paprasta – kai tvarkaisi, iš pradžių surenki didžiąsias šiukšles, o tada jau gali šluostinėti mažas dulkeles. Kai darai atvirkščiai, kažin ar kas pavyks.

Tai nenaujiena ir niekam nėra paslatis. Na, paslaptis, bet vieša. Ir žmonės sako, kad išmirs dabartinė karta, ateis nauji, šiuolaikiški žmonės ir viskas atsigaus. Dėl to labai abejoju, nes jaunimas sparčiai mokos. Perima visas tradicijas, sužino, kas efektyviau, ar kas blogiausia  -  tampa aplinkybių auka, kai kitos išeities neturi. Maždaug  taip pat, kai vaikas, augęs šiukšlyne ir nesuprantantis, kad gali būti ir kitoks gyvenimas, greičiausiai ir suaugęs ten tęs savo dienas. Tad nebūtų nieko keisto, jei ir po tų 50-ies metų lietuviai skųsis, kad gyvena korumpuotoje valstybėje.

Kita  bėda – žmonės išvažiuoja į kitas šalis ir ten tęsia savo gyvenimą. Ir ne tik tie, kur stato namus ar plauna indus, bet ir realiai turintys potencialo ką nors nuveikti svarbaus.  Paskutiniu metu galvoju, kad jei baigčiau mokyklą dabar  – turbūt keliaučiau mokytis kitur. Man nėra blogai ir čia, to minėto potencialo aš gal ir neturiu, bet vis tik norisi gyventi, matyti ir girdėti kitokią aplinką ir kultūra.

Sulaiko ar sulaikytų tik ta mintis  -  skęstantį laivą pirmosios palieka žiurkės, įgula – paskutinė. Ir dėl to:

Labai tikiuosi, kad kada nors visi tie žmonės turės kuo didžiuotis, o jų darbas ir pastangos nebus nuėjusios šuniui ant uodegos.

Nežinau, kodėl pernai taip neapsižiūrėjau, bet savajam tinklaraščiui gyvenimą  suteikiau vasario 29-ąją, taip ateinančius tris metus palikdamas  jį be kalendorinio gimtadienio. O švęsti ir pasigirti labai norisi, tik kad tingiu astronomiškai išskaičiuoti tą tikrąjį laiką. O ir velniai žino ar sugebėčiau. Tai tebūnie ta ypatinga šventė paskutiniąją vasario ir žiemos dieną.

Kad  greitai sueis metai Justino Dabulskio Blogui atsiminiau prieš geras dvi savaites. Pradėjau galvoti, kaip parašysiu išsamią apžvalgą, pateiksiu daug įdomios ir  netradicinės statistikos. Na, pasigirsiu ir pasididžiuosiu viskuo, kuo tik galiu. Bet persigalvojau – tebūnie tai tiesiog faktas, o ne apžvalga.

Neslėpsiu – man tai svarbu ir džiugu. Nes kol kas esu iš tų žmonių, kurie brandinę idėją jos atsisako nė nepradėjus įgyvendinti, arba, dar blogiau – pradėjusius veikti ir pamačius, kas ne viskas sekasi taip, kaip norėtųsi, numeta ir palieka. O su savu tinklaraščiu kol kas kitaip. Aišku, “toli gražu” ne viskas vyksta, rašosi ir įgyvendinama taip, kaip norėtųsi, tačiau tikiu, kad laikui bėgant nusistovės į savas vietas.

Nes jaučiu, kad tobulėju.  Na, jei ir netobulėju, tai paskutiniu metu parašęs kiekvieną naują įrašą vis aiškiau matau tolimesnę blogo viziją ir jos įgyvendinimą.

Tomas Edisonas sakė, kad prieš pajausdamas, kad gali kažką sukurti, susikviesdavo žurnalistus ir apytiksliai nupasakodavo savo būsimą išradimą. Kad nenorėdamas prarasti gero vardo, turėtų stimulą rimtai darbuotis ir viską užbaigtų. Noriu ir panašiai pasielgti, tiksliau, pasižadėti, kad būsiu aktyvesnis ir nebus kartais per ilgų pauzių, parašęs įrašą jį perskaitysiu ir ištaisysiu klaidas, dėsiu daugiau nuorodų į kolegų įrašus ir pasistengsiu, kad gerėtų kokybė. Ir!

Pačia didžiausią dalimi tinklaraštį rašau dėl to, nes man tai smagu, bet jei nebūtų skaitančių, prenumeruojančių ar komentuojančių, manau, jis neegzistuotų. Bent jau ne adresu jusstinas.lt ir ne savam servery. Ir gal net ne internete. Dėl to norisi labai padėkoti visiems, kas čia užsuka kartais  apsižvalgyti, stebi viską  per skaitykles ir nesivaržo parašyti savų pastebėjimų, minčių ar atsiliepimų. Ir prašalaičiams iš google, kurie suvedę keistus žodžių derinius ne tik paskaito, bet atsiliepimus ir laiškais parašo. Dar didesnė padėka tiems, kurie niekada nepalieka jokių apsilankymo žymių, bet alsuoja kažkur šalia nuolatos. Tai labai smagu!

Be abejo, žemai galva turiu nulenkti Džiugui iš nezinau.lt, nes  24 mano blogo paminėjimai jo Blogoramose atvedė tiek skaitytojų ir kartais sukurdavo tokį srautą, apie ką be to dabar tik svajočiau. Ir PinkCity, kad ne vieną mėnesį laikė savajam “Rekomenduoju” sąraše, ar Justinui, kuris pats pasisiūlė įsidėti RSS skydelį. Kaip ir visiems kitiems, vienaip ar kitaip nelikusiems abejingiems.

Skelbiu pirmojo sezono pabaigą ir antrojo pradžią!

Gal tai ir nėra patarimas, kurį turėčiau būtinai parašyti, bet kadangi vistiek atsiranda žmonių, ieškančių idealaus varianto, tai tegul paskaitinėja ir čia. Nes, manau, galiu pasiūlyti lengvesnį, greitesnį ir paprastesnį variantą nei yra dažniausiai naudojami praktikoje. Tai va:

Atsisėsk, atsigulk ar kitaip įsitaisyk tau patogiu būdu ir patogioje vietoje. Užsimerk, sučiaupk lūpas ir nustok kvėpuoti. Vieną ranka dar reikėtų užspausti nosį, kita – burną. Na, dėl viso pikto, kad nekiltų pagunda. Šalutinių priemonių naudoti nereikia.

Ir viskas – belieka laukti kulminacijos. Manau, po penkių minučių norai turėtų išsipildyti.

Jei pavyks – iškart sveikinu ir lenkiu galvą  prieš geležinę valią. Bravo! Bet jeigu vis dėl to po geros minutės instinktas nugalės ir godžiai pradėsi ryti deguonį, tai būk geras, padaryk išvadas ir susimąstyk, ar tikrai to nori.

]]> http://www.jusstinas.lt/lengvas-budas-nusizudyti/feed/ 195 http://www.jusstinas.lt/laimes-receptas/ http://www.jusstinas.lt/laimes-receptas/#comments Thu, 06 Nov 2008 05:14:10 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/?p=309 Vakar nusiunčiau savo parašytą laimės receptą PinkCity konkursui, bet sugalvojau jį patalpinti ir į savo archyvą. Štai:

Kai buvau matematikas, bandžiau surasti trūkstamus nežinomuosiuos laimės lygtyje, kai buvau fizikas, kūriau amžinai laimę generuojantį variklį. Nepavyko. Tapau chemiku ir mėnesių mėnesius mėgintuvėliuose maišiau įvairias medžiagas tikėdamasis sukurti amžiną laimę suteikiantį preparatą. Vis dėl to nusprendžiau, kad būdamas programuotoju, galėčiau savo laimės recepto algoritmą materializuoti internete ir visi žmonės taptų laimingi. Kol pagaliau supratau, kad laimę man ir kitiems gali suteikti tik muzika. Prasidėjo stebuklingo muzikos garsų ir instrumento derinio ieškojimas. Nieko neišėjus, griebiausi narkotikų. Trumpą laiką buvau laimingas, bet atsidūriau reabilitacijos klinikoje ir tapau liūdnesnis nei bet kada anksčiau. Ir taip iki gyvenimo galo: naujos idėjos, nesėkmingi bandymai ir niekada nuoširdžiai Fausto neištarti žodžiai – „Sustok, akimirka žavinga”.

Kaip tai siejasi su veiksmingu laimės receptu? Tuo, kad turbūt jo vieningo ir visiems veiksmingo nėra, nes laimę gali suteikti labai daug skirtingų dalykų – nuo žiūrėjimo į žvaigždes, iki didelės sumos pinigų. Mėginti jį atrasti – pavojus, kad išvaistysi daug laiko veltui ir tapsi tik liūdnesnis. Bet pagrindinis dalykas, kuris būtinas maišant laimės pyrago tešlą – viską daryti ne dėl to, kad tai gali atnešti laimę ar dalykus, kurie ją suteikia, o visada pasirinkti tai, ko iš tiesų nori. Ir net jei pradžioj net nekvepia laime, laikas viską sudėlios į vietas ir galų gale būsi laimingas. Nes darai tai, ką geriausiai sugebi ir ko labiausiai nori. Svarbu, kad viskas kiltų iš didžiausių troškimų, svajonių ir tų norų, kuriuos įgyvendintum būdamas visagalis. Nesvarbu, ar tai būtų studijų, darbo ar gyvenimo partnerio pasirinkimas. Prieskonių įmaišymas pagal skonį: dainavimas, šokiai, fotografavimas ir t.t. – kas ką labiau mėgsta.

P.S. jei kartais 100% nežinai, ko labiau norėtum, mesk monetą: jei iškritus herbui Tu bent širdies gilumoj norėsi, kad būtų atsivertęs skaičius – rinkis jos reikšmę. Teisingas pasirinkimas – pagrindinis žingsnis į laimę.

]]> http://www.jusstinas.lt/laimes-receptas/feed/ 2 http://www.jusstinas.lt/mirties-bausme-vis-kaip-ir-aisku-o-kaip-su-budeliu/ http://www.jusstinas.lt/mirties-bausme-vis-kaip-ir-aisku-o-kaip-su-budeliu/#comments Thu, 25 Sep 2008 11:18:14 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/?p=269

Du draugai papuolė į bėdą, bet atsirado žmogus, sugebėjęs jiems padėti. Atsidėkoti jie galimybių beveik neturėjo, o ir tas žmogus nieko nenorėjo, bet stiprus rankos paspaudimas, reiškiantis šiek tiek daugiau nei įprastą atsisveikinimą, buvo būtinas. Ir vis dėl to, vienas iš draugų to padaryti neišdrįso.

Nepamenu, ką tie du draugeliai prisidirbo, tačiau pateko karaliaus dvaro nemalonėn ir buvo pasmerkti myriop, prieš tai žiauriai nukankinant. Spėkit, kas turėjo juos kankinti pačiais žiauriais būdais ir galop nukirsti galvas? Aha, tas pats žmogus, kažkada jiems padėjęs, budelis, sąžiningai atliekantis savo pareigas ne vienus metus. Dėl to per pirmą susitikimą vienas iš draugų nenorėjo jam paspausti rankos, tiksliau, liesti žmogaus, kuris buvo nukirtęs ne vieną galvą. Ir nežiūrėdamas į tai, kad jis tiesiog atlikinėjo savo pareigas. Kaip ir šį kartą, kai pareigų atlikimas buvo nukreiptas į iš esmės jau pažįstamus žmones.

Būtų galima pagalvoti, kad tokios profesijos žmogus turėtų būti abejingas bet kokiems sentimentams: vis dėl to kapoti galvas – darbas reikalaujantis mažų mažiausiai šaltų nervų ir bet kokių žmogiškų jausmų nuslopinimo. Nepasisekė ir tiems dviem draugams – budelis buvo tikras savo profesijos asas ir galvas nukirto kaip ir kitiems keliems šimtams prieš tai. Tik atlikdamas kankinimus pagailėjo to, kuris jam kažkada buvo paspaudęs ranką – liepė jam garsiai šaukti ir rėkti, kad niekam nekiltų įtarimas, o pats visus kankinimo veiksmus tiesiog imitavo. Dėl to, kad žmogus jį palaikė lygiaverčiu sau, nepasibaisėjo, nepasišlykštėjo ir išdrįso paspausti ranką, kuri vykdant pareigą buvo nukirtusi ne vieną galvą.

Čia keli epizodai iš A. Diuma romano “Karalienė Margo”. Skaičiau jau labai seniai, dėl to veikėjų vardai pasimiršo, pačio konteksto ir nelabai bepamenu, tačiau šie epizodai kažkodėl įstrigo. Ir vis atsimenu, kai žmonės svarsto, diskutuoja, atlieka apklausas dėl mirties bausmės grąžinimo, būtinumo. Nesiryžtu svarstyti ir teigti, kad nuteisimas myriop reikalingas, nereikalingas, ar dėl šios bausmės sumažėtų nusikaltimų, ar žmogus turi teisę nuspręsti, kam gyventi, o kam mirti. Nes mane labiausiai domina, o kas būtų budelis?

Prokuroras apkaltins ir pasiūlys bausmę, teisėjas priims sprendimą ir paskirs bausmę. Kažkam liks pats juodžiausias darbas – įvykdyti bausmę. Nors ne tie laikai, kad mirties bausmė būtų įvykdyta nukertant galvą, tačiau vistiek kažkam reikės suleisti nuodų injekciją, įjungti elektros jungiklį ar nuspausti gaiduką. Taip, tai atliks žmogus, atsakingas už savo pareigas ir niekas negalės su pasipiktinimu sakyti, kad jis – žudikas. Nes kaip ir kareivis, jis tiesiog atliko savo pareigą valstybei ir jos žmonių gerovei. Bet ir jis negalės pykti, kai jį vadins budeliu. Dėl to labai įdomu, kokia būtų žmonių reakciją susipažįstant sužinojus, kad ką tik ranką spaudė budeliui? O paties budelio? Ar įmanoma dirbant tokį darbą gyventi ramiai ir didžiuotis puikiai atliekamomis pareigomis?

O gal idėja – mirties bausmės vykdytojai būtų  patys nusikaltėliai. Du nusikaltėliai, žmogžudžiai, suleistų vienas kitam mirtinas injekcijas. Gal taip iš dalies net padarytų gerą darbą ir prieš mirtį bent tokiu būdu nusipelnytų visuomenei. O jei ir ne, tai koks skirtumas – jiems viena atimta gyvybę daugiau ar mažiau. Ar vis dėl to čia reikia išugdytų profesionalių budelių, kurie atliktų pareigas apie jų išskirtinumą net nesusimąstydami.

]]> http://www.jusstinas.lt/mirties-bausme-vis-kaip-ir-aisku-o-kaip-su-budeliu/feed/ 6 http://www.jusstinas.lt/rasymas-del-saves-nauju-tinklarasciu-ieskojimas/ http://www.jusstinas.lt/rasymas-del-saves-nauju-tinklarasciu-ieskojimas/#comments Mon, 14 Jul 2008 23:20:34 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/rasymas-del-saves-nauju-tinklarasciu-ieskojimas/ Aš pats esu minėjęs, kad bloginti pradėjau dėl savęs. Ne, dėl to, kad sutraukčiau minias prenumeratorių ir skaitytojų, visi žinotų kas yra rašoma in www.jusstinas.lt ar kas  yra jo autorius. Kaip ir dauguma blogerių mini, kad rašyti virtualioje erdvėje pradėjo dėl to, nes tai puiki saviraiškos forma, galimybė viešai publikuoti savo mintis, idėjas, bendrauti su kitais blogeriais, diskutuoti ir t.t. Galima priežasčių sąrašą tęsti dar ilgai, bet vistiek esmė lieka ta pati – “dėl savęs”. Tikiu. Tuo labiau, kad ir paties argumentai atsimuša į tai.

Bet nereikia perlenkti lazdos. Visiems svarbu prenumeratoriai, šiaip ištikimi skaitytojai ar komentatoriai. Ir visi nori jų turėti ko daugiau. Bent jau beveik tiems trejiems šimtams blogerių, kurie yra užsiregistravę Blogeriai.net ar lietuviškų tinklaraščių reitinge. Juk tai pats geriausias būdas tapti bent kažkiek žinomu. Taip pat, kaip populiaresniame tinklarašty palikti komentarą laukelyje “blogas” nurodžius savo tinklaraščio adresą, ar parašyti pas ką nors svečiuose. Juk tokie patarimai nurodomi ir įrašuose apie tai, kaip populiarinti savo blogą, kurie, beje, tampa labai populiarūs. Taip kaip ir per BLOGin lauktas atsakymas į klausimą, kiek reikėtų turėti lankytojų, kad galėtum uždirbti šimtą litų.

Ir dabar šaukit kiek norit, bet visa tai parodo, kad rašai ne vien dėl savęs.  Lauki skaitytojų ir vistiek kažkokiam smegenų taške turi norą būti daugiau ar mažiau žinomu. Be ta nėra blogai, svarbu, kad tekstai būtų patį dominantys ir nepritempinėjami. Juk turim pavyzdį -  PinkCity. Nemenka skaitytojų krūva, įdomus turinys ir visur jaučiamas asmeniškumas.

Bet ne apie tai aš, kaip blogai, kad blogeriai stengiasi populiarinti savo tinklaraščius. Beveik nematau tame minusų ir iš esmės darau pats taip. O minties esmė tame, kad padaryti savo blogą žinomu nėra sunku. Svarbu pasinaudoti keliasi patarimais ir jei rašai kokybišką ar bent jau įdomų tekstą bėdų neturėtų kilti.

Bet vis kas nors sugeba užrėkti, kaip čia atradus naujų, neskaitytų ir nematytų blogų. Man tai atrodo šiek tiek keista. Juk atsidaręs anksčiau minėtus Blogerius ar blogologą gali rasti beveik viską. Didžiąją dalį to norinčių.  Yra išimčių, ne visi ten yra užsiregistravę, tačiau žinokit, kad pilna tokių, kurie neturi noro būti labai žinomi. Viena draugė buvo susilaužiusi ranką, tai tiesiog rašė blogą internete vien dėl to, nes tai daryti popieriaus lape neturėjo techninės galimybės. Ir juk daug tokių, kurie rašo tiesiog savo mylimajai ar mylimajam, artimiesiems draugams, nekenčia rašyti su rašikliu ar mano, kad dienoraščio rašymas internete yra tiesiog įdomiau.Visiškai ne tuo tikslu, kad būtų prenumeruojami, skaitomi kitų blogerių ar minimi kituose tinklaraščiuose. Taip, kad gal visai neverta įnirtingai ieškoti naujų tinklaraščių, užtenka tiesiog lankytis keliuose projektuose ar paskaitinėti komentarus.

Nors Vienastoks minėjo,  kad vienu metu prenumeravo apie šešis šimtus blogų (tai dvigubai daugiau nei yra užsiregistravę Blogeriai.net), būtų galima nesutikti, kad visus to norinčius tinklaraščius galim rasti viename projekte. Bet kaip minėjau, yra komentarai, skyreliai “Draugai”, “Aš skaitau”, “Rekomenduoju” ir kitų būdų, nereikia tik tingėti. Ar čia nuo poreikių viskas priklauso? Nes aš savo skaitymo poreikį visiškai patenkinu nebandydamas  atrasti šimtus naujų tinklaraščių

Bert ir grožėjausi. Visai gražu žiūrėti, kai viską metę žmonės skuba pavasarį sodinti gėlių ant mirusių artimųjų kapo, o vėliau skiria dalį savo taip neturimo laiko jam puoselėti. Žiauriai gražu, kai lapkričio pirmąją, jau prietemoj, apsilankai kapinėse ir visur, kur tik užmato akis, šviesą skleidžia žvakutės. Graži ir gedinčiųjų išmonė kuriant paminklus, gėlių ar kitų augalų kompozicijas virš į dulkes virstančių kaulų. Žavi vien tas atsidavimas dirbti dėl to, ko jau seniausiai nėra.

Prisiminiau praeitį. Jėzus Kristus buvo palaiduotas oloje. Pamenu, aštuntoje klasėje teko nagrinėti kažkokį kūrinį, tiksliau vieną jo epizodą, kai buvo aprašoma žuvusio kunigaikščio ar karžygio kūno parengimo sudeginimui ceremonija. Berods nesuklysiu parašydamas, kad senovėje karžygiams buvo didelė garbė, jei po mirties ar žūties juos sudegindavo kartu su žirgais. Turbūt nė vienas popiežius nesiilsi po žeme. Nors čia gal kiek ir kitokia situacija.

Piktinausi prisiminęs girdėtas kalbas, kad kartais žmonės įsivelia į savotiškas lenktynes, kas pastatys didesnį kryžių ar gražiau papuoš kapą. Pyktis ėmė ir prisiminus ir girdėtas istorijas, kai dar gyvųjų tarpe esantys ir mirti artimiausiu metu nesiruošiantys žmonės kovoja dėl mielesnės vietos kapinėse, kartais net nusiperka „sklypą” amžinajam atilsiui. Lyg tau tai bus svarbu po visko.

Dar prisiminiau ir pačią laidotuvių ceremoniją. Juk kai leidžia karstą i duobę yra pats žiauriausias momentas. Matyti, karstą dviem metrais žemiau save, kai jį užkasinėja žemėmis tikrai nėra malonu. Tada pasipila riebiausios ašaros, šauksmai ir n blogų emocijų. Išties žiauru stebėti tokias akimirkas, patirti jas turbūt dar blogiau. Ir velnias, net ir po mirties dar kažkas turi dėl tavęs kankintis.

***

Aš – už tikrumą. Už tikrą draugystę, bendravimą, jausmus, galbūt meilę, prieraišumą ir svarbiausią šiame įraše – pagarbą ir ilgesį. Ir palikimą.

Man atrodo kvaila, sutikus senų laikų pažįstamą, apie kurį niekad nepagalvoji ir nejauti jokios ypatingos draugystės, imi bendrauti mielai ir kurti planus, kada eisim atsigerti alaus. Nors ir jis ir tu žinai, kad taip nebus. Geriau būti sąžiningu sau ir jam nekuriant senos, geros draugystės  iliuzijos. Arba kai susitinka vienas kitą apkalbinėjantys draugai, šypsosi, spaudžia rankas ir apsimetinėja neišskiriamais bendražygiais. Tai netikra ir  negarbinga.

Kaip tai siejasi su anksčiau aprašytais kapais ir kitais su jais susijusiais dalykais?  Tuo, kad aš noriu tikrumo. Noriu, kad mano palikimas ir tai, kodėl mane prisimina žmonės, būtų ne tik didelis paminklas su gražiai augančiomis gėlėmis, bet kažkas daugiau. Galbūt darbai, poelgiai atitinkamose situacijose, charakteris, visą kitą, kas materialu ir nematerialu. Bet tikra.

Dėl to aš prieš kasimą į žemę ir už kremavimą. Nes man tai tarsi gyvenimo vertės, pagarbos nusipelnymo indikatorius. Jei tu būsi sudegintas, tavo pelenai užkasti namie po obelim, padėti namie ant židinio ar tiesiog išbarstyti, nebeliks tavęs nė ženklo, o tave vis tiek prisimins, dėl tavęs uždegs žvakutę kažkas namie nelaukiant lapkričio pirmosios, nubrauks ašarą ar tiesiog paminės geru žodžiu, turbūt to nusipelnei. Jei visam tam reikia paminklo, atitinkamų švenčių, tai kažin ar viską gyvenime darei teisingai.

Žinau, kad kitiems  žmonėms kapas ir jo prižiūrėjimas yra savotiškas bendravimas su numirusiuoju. Pagarba jam. Bet šiame įraše jų ir neliečiu. Tiesiog esu įsitikinęs, kad kartais kapas yra vienintelis dalykas, kuris primena mirusiuos. Ir tikiuos, kad žmonės ateity į visą tai pradės žiūrėti visai kitaip.

Tokie pamąstymai dabar. Galbūt prieš mirtį ar  senstant požiūris keisis. Bet kokiu atveju tikiuosi, kad iki tol nutekės dar daug vandens.