Futbolo dažniausiai nežiūriu, bet PČ jau trečią  kartą buvo labai laukiama išimtis.  Nes tai sporto renginys nusileidžiantis nebent Olimpinėms žaidynėms ir sukuriantis neįtikėtiną atmosferą.  O ji tikrai neįprasta, jei net lietuviai sugeba suprasti, kad krepšinis nėra sportas numeris vienas, o naujienų portaluose žinių apie futbolą kur kas daugiau nei apie didvyrius žmogžudžius. Jau nekalbant apie visuotines lažybas, ašaras dėl savų favoritų, neįprastus orakulus ir milijonus beprotiškų beprotiškų sirgalių visame pasaulyje.  Rodos, tas futbolo kvapas iš PAR užuodžiamas visame pasaulyje. Jūs  gi puikiai patys viską žinote, nes juk tai  – Futbolas Karalius.

Žvaigždės

Man, kaip senam krepšinio gerbėjui, pavydu ir nuostabu stebėti, kai į nacionalines futbolo rinktines  susirenka visi geriausi žaidėjai.  Aišku, traumos ir amžius kartais padaro savo, bet čia retai išgirsi, kad futbolininkas nežais rinktinėje, nes pavargo sezono metu, pagaliau susirado gyvenimo meilę, neturi kontrakto ar tiesiog nori pailsėti nuo futbolo.  Kokio lygio žvaigždė bebūtų ir kiek milijonų beuždirbtų, bet žaidimas su rinktine čempionatuose yra vienas svarbiausių tikslų karjeroje.

Krepšiny, deja, taip nutinka retai. Beveik visuose čempionatuose galima sudarinėti simbolines rinktines iš tų krepšininkų, kurie atsisako žaisti dėl įvairių priežasčių. Šios vasaros pabaigoje startuos krepšinio PČ.  Jau nekalbant apie Lietuvą, be pagrindinių žvaigždžių atvyks JAV (100% pasikeitusi sudėtis), Argentina, Ispanija, Rusija, Graikija ir t.t.  Ir kaip tada ne suabejojęs gali sakyti, kad krepšinio PČ – svarbiausias metų krepšinio įvykis ?

Fiba

Daug kas sako, kad tai dėl patriotiškumo, bet aš, nenorėdamas užsipulti žaidėjų, galvoju, kad gal tai Fib’os bėda. Nes krepšininkai, ketverių metų cikle, kiekvieną vasarą turi po svarbų turnyrą: Europos (kito žemyno) Čempionatas – Pasaulio čempionatas – Europos čempionatas – Olimpinės žaidynės ir vėl viskas iš naujo. Futbolininkai tam pačiam cikle tik du: Europos Čempionatas – pertrauka – Pasaulio čempionatas – pertrauka ir vėl iš naujo.   Gal tikrai žmonėms per daug krepšinio, o Fib’ai krepšinio prestižą reikėtų gelbėti imant pavyzdį iš Fif’os ? Nors kita vertus,  visos futbolo komandos turi pereiti kur kas  rimtesnę atranką (krepšinyje į kitą turnyrą gali patekti pagal gerus praėjusio čempionato rezultatus) ir tas rungtynių kiekio skirtumo kiekis nėra toks žymus. Tai kaip manot, kur to problema ?

Dainos

Beje, atradau kelias negirdėtas, bet smagias lietuviškas dainas apie  futbolą. Paklausyk, gal patiks:

Tai ka? – Himnas Futbolui ir jaunystei

Doctor green – Tai ne kova, tai tik žaidimas

Širdžių ėdikai – Pergalė jau čia

21:00 Basketball. Euroleague 1/4 final. Game 2. Maccabi Electra – Partizan.

Dabar 21:39 ir kol kas vėl ledo ritulys, tiksliau, pertrauka prieš antrąjį pratesimą, kuris truks bent 20 minučių. Tai geriausiu atveju krepšinio transliaciją iš Izraelio įjungs prasidedant 3-iajam kėlinuke.   

Praėjusį vakarą dėl to paties nesulaikiau varžybų tarp Olympiacos ir Asseco Prokom.  Vėliau atsiprašinėjo, sakė buvo kilusi sumaištis tą vakarą, bet kad nelabai kas keičiasi.   Bent jau programoj transliaciją su klaustuku pažymėtų.

Kai už paslaugą moki pinigus, tai norisi ir kokybišką ja gauti.

Be to,  alkoholio  ir azartinių lošimų reklamos per reklamines pauzes pamatysi beveik visada. Tai vadinasi, lietuviai ir toliau agituojami vartoti alkoholį, žmonės prarado nemokamą krepšinį, o į valstybės biudžetą centukai nekrenta.

]]> http://www.jusstinas.lt/viasat-sport-baltic-nemyli-krepsinio/feed/ 0 http://www.jusstinas.lt/romanovas-vs-butautas/ http://www.jusstinas.lt/romanovas-vs-butautas/#comments Tue, 09 Feb 2010 22:23:30 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/?p=942 Nežinau kaip per visą istoriją, bet bent jau per paskutinius 10 metų nėra buvę, kad iš Žalgirio treneriai būtų atleisti, o ne atsistatydintų patys.  Na, rezgė vienu tarpsezoniu planus Sireiką pakeisti Sakalausku, bet sužinojo laikraščiai, keliuose straipsniuose pasipiktinu tokiu nedoru elgesiu ir viskas nurimo. Kitais atvejais reikėdavo sulaukti kol komanda visiškai bus nuvaryta arba patys treneriai išsigąsdavo, kad ateity neturės kur iš gėdos akių dėti. O čia dabar sau iš karto krito  Butautas, “sporto direktorius” Brazys ir kol kas neaišku, ar atsilaikys generalinis direktorius.

Toks “apsivalymas” tikrai ne be priežasties.  Anot paties savininko V. Romanovo  viskas dėl to:

Mūsų jaunimas jau septynis mėnesius sėdi ant atsarginių suolo. Treneriai nedarė išvadų. Butautas važiavo tuo pačiu traukiniu, kuris startavo nuo sezono pradžios. Galbūt visų trenerių mentalitetas yra vienodas… Noriu pasakyti, kad mes būsime ten, kur yra mūsų jaunimas. Uždavinys – judėti į priekį. Bet mes į priekį neiname. Mes sustojome ir nejudame iš vietos. Situacija tik blogėja ir blogėja. Klubas stovi vietoje, degraduoja, todėl reikia kažką daryti.

Beveik teisybė – komandoje pavardės ne tokios jau ir nežinomos, algos ne pačios mažiausios, o sezonas vis tiek  tragiškas. Eurolygoje jau žaidė dvejomis varžybomis daugiau nei Lietuvos Rytas, o kol kas turi viena pergale mažiau (3 per 12 mačų). Vietinėse lygose irgi stringa, o ir  šiaip žaidimas dažniausiai negražus akiai.

Bet čia prasideda visi įdomumai: Butautas iš tų septynių mėnesiu treneriu buvo tik šiek tiek daugiau nei vieną (įskaitant ir didžiąsias šventes). Per jo vadovavimo laiką  Žalgiris iškovojo dvi pergales Eurolygoje, VTB užėmė 3-iąją vietą. Velniai žino, ar tai atsveria pralaimėjimą Perlui, Ventspils, sutriuškinimą Lenkijoje ar sunkias pergales prieš Sakalus ir Nevėžį, bet, blin, dirbo tik gerą mėnesį.

Štai kolega Krapikas atsistatydino tik gruodžio 18-ąją. Iki tol su juo Žalgiris Eurolygoje buvo laimėję 1 kartą iš 8 ! Jau vien ko vertas sutriuškinimas Barselonoje.  Bet dabar taip perpykęs Romanovas tada problemų nematė:

Matote, jo, kaip trenerio, tik pirmi žingsniai. Ko galima iš jo norėti, jis tokį kolektyvą valdo. Man atrodo, kiekvienas ir iš jūsų pasimestų. Bet jis nepasimeta, ieško priežasčių, randa jas. Atrodo, jis reikalingas komandai.

…kai prasidėjo nepadori kampanija prieš G.Krapiką, kurios jis neatlaikė ir pateikė atsistatydinimo prašymą. Atsakomybė dabar tenka tiems žmonėms, kurie surengė prieš jį tokią ataką”, – portalui lrytas.lt pasakojo ŪBIG prezidentas.

Tai kaip čia suprasti ? Vienas ginamas, kai komandos  rezultatai visiškai žemiau galimybių ribos, kitas spiriamas lauk po gero mėnesio pasiekęs ne tokį  ir prastą rezultatą.

Velnias, taip norėtųsi tikėtis, kad Žalgiris pagaliau pradėjo apsivalymą ir galvoti į ateitį, bet panašu, kad kažkas kažkam užkliuvo dėl kitų priežasčių…

Mūsų jaunimas jau septynis mėnesius sėdi ant atsarginių suolo. Treneriai nedarė išvadų. Butautas važiavo tuo pačiu traukiniu, kuris startavo nuo sezono pradžios. Galbūt visų trenerių mentalitetas yra vienodas.

Prisiminimai

Netolima praeitis. Kad ir 2005-ųjų EČ  Serbijoje, kai, iš esmės, niekuo nestipresnė rinktinė už šiuometinę, demonstravo solidų žaidimą.  Su vienintele super žvaigžde Šiškausku, įžaidinėjant kamuolį Ginevičiui ir Gustui, sugebėjo nugalėti turkus, sutrypti bulgarus, įspirti visada grėsmingai atrodantiems  kroatams ir pralaimėjus vos vienas rungtynes užimti šiuo metu itin aukštai atrodančią 5-ąją vietą.  Ir iškovoti bilietą ir pasaulio pirmenybes.  O ir komandoje tada buvo kur kas kardinalesni pasikeitimai nei dabar – rinktinę paliko ne trys pagrindiniai žaidėjai, kaip šiemet, o bent jau penketas – Štombergas, Macijauskas, Songaila, Jasikevičius, E. Žukauskas.  Praktiškai visas iki tol buvęs startinis penketas. Įdomu, ar ne ?

Galvosūkiai

Sprendi jau kelias savaites trunkantį galvosūkį – ar dabar 25-erių metų Jankūnas prieš keturis metus buvo geresnis žaidėjas nei dabar.  Nes prieš keturis metus sugebėjo būti tvirtas rinktinės dvyliktuko narys.  Pasiekė daugiau nei 8 taškų vidurkį, per visas 6 varžybas padarė vos 3 klaidas, per svarbias mažojo pusfinalio varžybas su rusais įmetė net 19 taškų.  O šiais metais net nebuvo vertas ilgiau žaisti net kontrolinėse varžybose.

Arba kitaip skambantis variantas: ar tikrai tokia super stipri Lietuvos rinktinės priekinė linija, kad gali atsisakyti puolėjo, kuris nepatektų gal tik į poros EČ dalyvaujančių komandų startinį penketą ?

Ar Mantas Kalnietis visiškai degraduoja ? Neturėdamas dar visai 20-ies 2006-iais, PČ , rinktinės žaidimui aikštelėje vadovavo daugiau nei po 20 minučių, o dabar per visas rungtynes žaidė tik tiek.  Ak, ta įžaidėjų problema…

Tėviškas auklėjimas

R. Butautas ne kartą sakė, kad Kleiza jam yra kaip sūnus. Įvairaus amžiaus rinktinėse treniruoja nuo paauglystės, puikiai pažįsta ir kaip žaidėją, ir kaip žmogų. Ir panašu, kad yra šiek tiek per daug atlaidus ir atsainiai žiūri į tėvystės pareigas. Nes priešingu atveju jau po pernykščio olimpiados pusfinalio būtų ne kartą tėviškai traukęs per ausį.  Kad neliktų tų nesportinių pražangų iš per didelio pasipūtimo, arogancijos ir savanaudiškumo, kai to visiškai nereikia.

Supratingumas ir tolerancija

Panašu, kad LKF su Garastu priešaky darosi supratingesni ir gal net labiau tolerantiškesni. Jei 2006-iais PČ, kai rinktinė vėl panašaus pajėgumo rinktinė užėmė septintąją vietą,  iš pastarųjų kritiką liejosi net nepasibaigus turnyrui. Sakė, blin, kaip čia gali būti, kad netekus “vos” kelių pagrindinių žaidėjų toks blogas žaidimas. Ir Sireika jau beveik buvo atstatydintas, o jo paties pareiškimas buvo tik formalumas.  Iki šiol  neteko matyti nė vieno jo viešo pasisakymo, jokios kritikos ar nuomonės. Turbūt su amžiumi darosi šiek tiek atlaidesnis.

Ateitis

Jau ateinantis EČ vyks Lietuvoje. Savose aikštėse, tarp savų sirgalių ir sienų. Natūralu, kad bus bent jau žaisti finale. Dar natūraliau, kad tam reikėtų sistemingai ruoštis, t.y. vykdyti skausmingą kartų kartą. Nes šiuo metu visiems pagrindiniams rinktinės žaidėjams arti 30-ies ir žaidžia jau ne vienus metus be pertraukų, mūsų super žvaigždės, pasilikusios teisę dar sugrįžti į dvyliktuką, turi dar daugiau metų.  Kas bus dar po dviejų metų ? Rinktinei, su gerokai didesniu nei 30-ies metų vidurkiu gali būti sunku pergalingai užbaigti turnyrą. O šis ne toks svarbus EČ ir galėjo būti tas etapas, kai į rinktinę įtraukiami jauni žaidėjai. Reikia gi kažkaip apšaudyti potencialius jos žaidėjus. Na, jei ir ne pagrindiniame dvyliktuke, tai bent jau atsisakyti jų ne iš po pirmų etapų ir leisti pažaisti bent kontrolinėse varžybose. Tikėkimės dar kas nors išdegs kitais metais, nes priešingu atveju teks patvirtinti paskutiniųjų metų tendencijas, kad šeimininkai netampa čempionais.

Tariamoji nuosaka ir pasikartojimai

Broli, jau kelios varžybos kai nėra žodžio “reikėtų”, o tiesiog rėkte rėkiant REIKIA.  Jei tikrai gali, kuo aš tikiu, tai pirmyn. Beje, žiūrėjus visas ketverias varžybas jau beveik sapnuose girdžiu komentatoriaus frazes -  K. Lavrinovičių keičia D. Lavrinovičius, D. Lavrinovičių keičia K. Lavrinovičius.

Tendencijos

Panašu, kad Lietuvos nelaimės krepšinyje kartojasi kas aštuonerius metus. 1993-iais visiškas fiasko toje pačioje Lenkijoje,  2001-iais latvių užkurtas pragaras Turkijoje. Dabar 2009 ir vėl liūdnas vaizdas. Be to, jei tikint tuo, tai kitame EČ galime tikėtis aukso. Nes po Turkij0s nelaimės pailsėjome metus ir kėlėme į viršų čempionų taurę.

Pagalba ir parama

Panašu, kad sirgaliai irgi padeda žaidėjams smukti į dar didesnę duobę. Elementaru – žaidėjai turi kompiuterius, paskaito naujienas, straipsnius ir komentarus. Ir įdomu, kaip turi jaustis į aikštę išleistas Mažutis, Jomantas ar kiti komentatorių ir apžvalgininkių ne iš geros pusės linksniuojami žaidėjai. Tie patys treneriai. Tikrai nesijauti labiau pasitikintis savo jėgomis, kai tave  tūkstančiai vadina mulkiu.  O ir atvirkštinis variantas, kai bandai duoti protingus patarimus,  neveikia – šuns balsas į dangų neina.  Taip kad gal kol kas reikėtų pasilaikyti savo blogas emocijas ir pamazgas pilti tada, kai tikrai viskas bus baigta.

Gražu

Pavogta iš www.krepsinis.net

Vis dėl to gražu žiūrėti, kad krepšininkai iki galo nenukabina nosies, nepasiduoda ir net esant beviltiškai situacijai stengiasi laimėti.

Viltis

Krepšinis nenuspėjamas. Būna, kad beviltiškai sužaidus tris kėlinius komanda atsigauna ir ketvirtajame išplėšia pergalę. Tikėkimės, kad likusios dvejos varžybos šiame EČ ir bus mūsų rinktinės įspūdingo spurto paskutinis kėlinys.

Šūdas – ne sviestas, Kaunas – ne miestas.

Tuo tarpu kauniečiai atkerta:

Byb… – ne šlanga, Rytas – ne komanda.

Kai buvau mažas ir bandydavau nusirašinėti  sėdėdamas pirmame suole priešais mokytoją, man ji sakydavo:

Netampyk liūto už ūsų.

Maždaug taip būtų galima apibūdinti paskutines šių metų LKL finalo rungtynes: kai kurie  Lietuvos Ryto žaidėjai per daug demonstratyviai svetimoje aikštėje bandė parodyti, kad jie – geriausi ir Žalgiris krito jiems po kojų, o kauniečių aistruoliai neiškentę tokio druskos pylimo ant žaizdos sukėlė alaus lietų ir daiktų krušą. Toks abipusis apsistumdymas. Aišku, kauniečiai pasielgė n kartų blogiau ir nelabai pateisinamai – būtų pakakę švilpimo, negražių komentarų ar nebalsuoti per Žvaigždžių dienos rinkimus.

Bet Donatas Zavackas viską išlygino:

Šiandien Kaunas dar kartą įrodė, kad yra mėšlo krūva.

Sakykit kaip norit, bet profesionalus sportininkas turėtų vengti tokių pasisakymų duodamas viešą interviu.  Vis dėl to arenoje  riaušes kelti bando visokio plauko eiliniai žmonės, o čia – vienos geriausių Europos komandų krepšininkas, turintis sugebėti ne tik pataikyti lemiamus metimus, bet ir išlikti šaltakraujiškas visose situacijose. Matyt, jam tos profesionalumo dalelės trūksta, ypač, atsimenat tai, kad prieš kelis metus žaisdamas Lenkijoje buvo beveik apkūlęs kitos komandos trenerį.

Gėda pelėda. Oi bus sunku jam kitą kartą, kai žais Kaune. Ir šį kartą tikrai ne be priežasties.

Ir pabaigai, pamėginkit įsivaizduoti kas būtų Graikojoje, jei Panathinaikos finale laimėtų prieš Olympiacos , o Jasikevičius,  atsisukęs į tribūnas,  rodytų vidurinį pirštą ir demonstruotų užrašą ant savo markinėlių.

Ir būčiau turbūt kvailys, jei sakyčiau, kad tai yra blogai. Nes tai turi  pliusų – nepatyrę treneriai turi iš ko mokytis, įgyja  praktinės patirties ir vėliau jas pritaiko rimtesnėse pareigose, mažiau trinties tarp žmonių. Juolab, kad kartais žaidėjai pademonstruoja, jog daug žvaigždžių vienoje komandoje sugeba sukelti tik  chaosą. O treneriai juk kartais būna ne mažesnio ryškumo žvaigždės nei žaidėjai.

Bet stiprus tikslas tuo ir yra nuostabus, kad žmones sugeba suvienyti. Ir Jūs kartu su manim įsivaizduokit, kas būtų, jei lietuviams pabostų likti, trakim,  už OŽ krepšinio finalo ribų. Ir sutelktų visas pajėgas  šiam tikslui.  Susirinktų ne tik geriausi žaidėjai, bet ir … treneriai.

Puolimą tobulina Sireika ir Sakalauskas su Kemzūra, gintis moko Kurtinaitis su Girskiu, su žaidėjais sezonu metu bendrauja Butautas, įvairiais klausimais konsultuoja Nelsonas, o per rungtynes pagrindiniu smuiku griežia Kazlauskas. Prisideda dar keli specialistai, idealiai išmanantys tam tikrą sritį. Visi pamiršta asmenines ambicijas, principus, nekelia intrigų. Jei dar tuo atžvlgiu protingai pasielgtų federacija, iš vis būtų nuostabu.

Nemaža tikimybė, kad ištiktų fiasko, bet man realesnis variantas tas,  kad toks trenerių štabas rinktinę sustiprintų nemažiau, nei porą labai pajėgių žaidėjų.

Jei prieš penkis  ar daugiau metų Europos krepšinyje pasirašytas milijono eurų vertės kontraktas už sezoną buvo šiokia tokia sensacija, tai dabar yra tiesiog faktas, paminimas nebent trumposiose sporto naujienose. Ir tai toli gražu ne dėl to, kad paskutiniais metais beveik visur augo ekonomika, kilo minimalus ar vidutinis uždarbis. Na, taip, krepšinio rinkai minėti veiksniai turi didelės įtakos, kadangi komandų biudžetas tiesiogiai priklauso nuo rėmėjų ir investuotojų finansinės padėties, bet Europos rinkoj viskas buvo šiek tiek kitaip ir įdomiau. Apie viską nuo pradžių.

Viskas prasidėjo nuo rusų noro susigrąžinti prarastą svorį ir pagarbą Europos klubiniame krepšiny. Tiksliau, nuo Maskvos “CSKA “žūtbūtinio tikslo iškelti į viršų Eurolygos taurę ir kitų Superlygos komandų noro dalyvauti pajėgiausiam Europos klubiniame turnyre. Bet norai pildosi ne taip lengvai. Visų pirma – Rusija nėra ta šalis, kuri turėtų daug pajėgių savų žaidėjų – nei kalbant apie subrendusius krepšininkus, nei apie perspektyvų jaunimą. Na, galima išvardinti ne vieną pavardę pajėgių žaidėjų, tačiau jų nėra tiek, kad išsipildytų visi komandų užmojai. Antra – šalis nėra labai mėgstama legionierių – atšiaurus klimatas, išlikęs sovietinis žmonių mentalitetas ir, apskritai, kultūra būdavo pagrindinės priežastys kodėl kitų šalių žaidėjai mieliau pasukdavo į vakarų Europą. Trečia – Rusijoje krepšinis populiarumu labai nusileidžia kitoms sporto šakoms. Ir jei dar “CSKA” surenka apypilnę salę sirgalių, tai kitoms komandoms tai pavyksta nebent per lemiamas rungtynes. O tai yra bene pagrindinis kriterijus, kodėl Eurolyga nenori padidinti komandų kvotą Rusijos komandoms – mažos pajamos iš TV transliacijų, parduodamų bilietų, žodžiu, per maža nauda.

Bet ko jau ko, tai pinigų iš rusų neatimsi.  Ir jie puikiai jais pasinaudojo. Pradėdami žaidėjams siūlyti kontraktus su pinigų sumomis, kurios gerokai viršijo tuometinį rinkos vidurkį, prisiviliojo aukščiausio lygio krepšininkus. Taip pradėjo formuotis jau septintus metus neblėstantis “CSKA” žvaigždynas, kitos Superlygos komandos taip pat turėdamos neribotus biudžetus ir net rungtyniaudamos tik “žemesniuose” tarptautiniuose turnyruose surinkdavo tokias sudėtis, kurioms pavydėti galėtų ne viena Eurolygos komanda.

Tokiu būdu Europos krepšinio rinka išsikreipė. Žaidėjams gaunant gerokai solidesnes sumas kaip ir nebeliko prasmės atsisakinėti rusų siūlomų kontraktų, o kitos ekipos norėdamos išlaikyti ar įsigyti kai kuriuos žaidėjus turėjo pradėti  mokėti kur kas didesnius pinigus. Dėl to kainos gerokai pakilo ir milijonas tapo ne tokia jau mistine sutarties suma. Tiesiog paprasta ekonomika.

Iš esmės prasidėjo toks neoficialus pinigų karas – kas žaidėjui pasiūlys didesnį atlyginimą, į kurį labiausiai įsivėlė graikai. Visų pirma “Panathinaikos”, kurdamas “12 žvaigždžių” komandą ir viską vainikavusi užpernai 3.5 mln. eurų vertės sutartimi su Jasikevičiumi, vėliau “Olympiacos” – nelemtai už 2.5 mln eurų nusipirkę Macijauską, o praėjusį tarpsezonį ner “permušę” NBA komandas ir dviem milijinais didesne suma prisivilioję Josh’ą Childress’ą. Apskritai,  kas liečia “Olympiacos”, tai paskutinius metus jie pirko vos ne viską, už ką verta mokėti didelius arba labai didelius pinigus. Tik, deja, titulų tai jiems kol kas neatnešė.

Na, bet graikai lieka graikais – turtingų rėmėjų ir ambicijų nenusileisti jiems  netrūksta. Ne visose šalyse taip paprasta. Pavyzdys – Italijos Serie A lygos komandos. Jei dar prieš kelis sezonus jų komandos būdavo vienos Eurolygos favoričių, tai dabar geriausiu atveju yra stiprios vidutiniokės. Na, taip,  yra Sienos “Montepaschi”, bet tai tiesiog išimtis dėl savo puikios ilgalaikės  strategijos. Ir viskas tik dėl to, kad krepšinis Italijoje toli gražu ne populiariausia sporto šaka, tad rėmėjams padėti formuoti milžiniškus biudžetus tiesiog absoliučiai nepelninga. Panašiai kaip ir Turkijoj – jei prieš kelis sezonus bent jau “Efes Pilsen” būdavo netoli finalinio ketverto, tai dabar vos patenka į “TOP 16″. Gal “pinigų karas” šiek tiek mažiau įtraukė Ispanijos komandas, kadangi turi bene stipriausią lygą Europoje, gerą krepšinio mokyklą ir šiaip visada sudaro patrauklias sąlygas, tačiau akivaizdu, kad “Barcelona” norėdama neatsilikti nuo rusų ar graikų kasmet stipriai didina savo biudžetą.

Kaip tai atsiliepia Lietuvos krepšiniui? Faktas – šeši LT Nacionalinės Krepšinio Rinktinės žaidėjai, rungtyniaujantys Europoje uždirba milijoną ar daugiau ( penki iš jų rungtyniauja Rusijoje arba Graikijoje), dar kiti  gauna panašias sumas. Ir tai nulemia faktą, kodėl Žalgiriui ar LR net su savo mastu rekordiniais biudžetais neįmanomą turėti nė vieno aukščiausios klasės lietuvio krepšininko. Žinau, tai akivaizdu jau ne vienus metus, kad Lietuvos komandos nesugeba išlaikyti ryškiausių savų žvaigždžių, bet negalima pamiršti ir to, kad prieš kelis sezonus Lietuvoje dar žaidė Javtokas, Jasaitis, Šiškauskas, Štombergas, vienas iš brolių, kurie nebuvo jau tokie nežinomi ir nepastebimi krepšinio rinkoje. Kitas įdomus dalykas – paskutinių sezonų “Žalgirio legionieriai – M.Popovic, M.Brown ar L.Woods. Beveik esu įsitikinęs, kad “Žalgiriui”  tokio lygio užsieniečius pavyko įsigyti vien dėl to, kad kitoms komandoms jie nebuvo labai reikalingi. Na, aiškiau, į rinką įsisukus dideliems pinigams buvo pradėti medžioti ne tik Europoje rungtyniaujantys krepšininkai (ką puikiai parodė praėjęs tarpsezonis), bet ir dar aukštesnio lygio žaidėjai, tad laimėjimus čia reikėtų priskirti ne tiek “žaliųjų” vadybai, kiek situacijai. Aišku, ir tokie užmojai kainavo nemažai, ir dabar dėl to esamą situaciją puikiai matom.

Eilinį kartą pasitvirtina liaudies išmintis – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nes nepaisant to, kad Europos krepšinio rinkoje formuojasi  oligirchija, bet krepšinio lygis kyla ir sparčiai vejasi Ameriką. Visų pirma dėl to, kad jauniems ir perspektyviems  ar tiesiog puikias galimybes NBA žaisti turintiems krepšininkams  nebėra tokio stimulo palikti Europą, antra – ne patys prasčiausi NBA žaidėjai pabando savo kailiu išmėginti europietišką krepšinį. Kaip jau anksčiau buvo minėta – puikiausias to pavyzdys – praėjęs tarpsezonis, kai daug stiprių žaidėjų parvyko arba atvyko į Europos klubus. Tarp kitko, priešsezoninės draugiškos varžybos, kai Eurolygos komandos stipriai pasipriešina ar net įveikia Eurolygos komandas dar kartą patvirtiną faktą, kad progresas vyksta teigiama linkme. Nors pačiai NBA  kažin ar tai labai patinka – matydama, kad po truputį nebetenka krepšinio Mekos įvaizdžio, superžvaigždės “grasina” dėl didelių pinigų persikelti į Europa, supranta, kad privalo įsitraukti į tą “pinigų karą”. Na, didinti maksimalų komandų biudžetą žaidėjų atlyginimams, taikyti mokesčių lengvatas. Ir turbūt jau dabar tai vyktų, jei ne  ekonimiką apėmusi finansų krizė. Matyt, visi įdomumai dar tik ateity.

Nebūtų pasaulyje krizės, turbūt būtų galima daryti daug tikslesnes išvadas ir spėjimus. Dabar belieka laukti, ar esant tokiai situacijai sprogs stipriai išpūstas burbulas ar vis dėl to išsilaikys. Su Lietuvos komandomis jau viskas aišku, daug įdomiau kaip išsilaikys didieji rusų ir graikų grandai. Šiškauskas jau prieš naujuosius metus prasitarė, kad atlyginimai vėluoja, kitos Superlygos komandos toli gražu nesidžiaugia padėtim, graikai ir ispanai kol kas tyli. Dėl to įdomu, ar rusai įkliuvo į savo paties pinkles, ar vis dėl to tik šiek tiek aprimo ir ruošiasi naujiems iššūkiams?

Bet pagalvojau, o kaip su pačiais krepšininkais? Nes :

Arba:

Turbūt būtų beprecedentis atvejis, jei sugalvotų už tokius netyčia į eterį išlindusius žodžius nubausti krepšininkus.

Aš ta proga apžvelgsiu realiausius ir labiausiai nusipelniusius  kandidatus, kurie bent jau turėtų atsidurti geriauiųjų sąraše. Kadangi klubinis sezonas įsiterpia į dvejus kalendorinius metus, tai atsižvelgsiu ir į praėjusį sezoną (nuo naujų metų), pasirodymą su rinktinėse OŽ ir jau įsibėgėjusį 2008/2009m. sezoną. Pirmyn:

Žydrūnas Ilgauskas:

Daug kas Lietuvoje jo nemėgsta dėl kadaise patirtų sunkių traumų, mirusių naujagimių ar užsispyrėliškos klubo politikos, tačiau vistiek turėtų pripažinti, kad šiuo metu – tai vienas geriausių “centrų” pasaulyje. Ir tai įrodinėja jau n-ąjį sezoną iš eilės. Visą praėjusį sezoną žaidė labai stabiliai – retai palikdavo aikštelę be dublio (pagal pelnytus taškus ir atkovotus kamuolius), šį sezoną kamuolių atkovoja mažiau, tačiau dažniausiai įmeta bent jau 15 taškų. Ir tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl CAVS yra vieni NBA sezonų lyderių, o Žydrūnas – realus kandidatas į visų žvaigždžių rungtynes. Dar nuostabiau tai, kad šiais laikais, kai standartiniai vidurio puolėjai (kaip Big Z) neprilygsta universaliems “centrams”, Ilgauskas ne tik jiems nenusileidžia, bet kartais ir gerokai pranoksta.

Ramūnas Šiškauskas:

Praėjusį sezoną buvo išrinktas naudingiausių Eurolygos sezono žaidėju, antrą kartą tapo šios lygos čempionu ir bene svarbiausiu CSKA žaidėjų. Po sezono buvo kalbama, kad jis geidžiamiausias NBA komandų Europoje rungtyniaujantis žaidėjas.  Gaila, bet Pekine nežaidė taip, kaip galėtų, bent jau puolime, bet turbūt tą lėmė prieš jį stipriai nukrepta priešininkų gynyba. Šį sezoną pradėjo stabiliai ir tvirtai, tiesa, užvakar sužaidė prasčiausias šio sezono Eurolygos rungtynes, bet ir tai sugebėjo pelnyti 11 taškų ir surinkti 8 naudingumo balus. Kol kas pirmaujantis kandidatas. Gerai, jei laimės, gal bus paskatinimas grįžti į rinktinę.

Šarūnas Jasikevičius:

Ką čia per daug pasakysi – tai krepšinio dievukas nuo Sidnėjaus OŽ. Praėjusį sezoną vėl pradėjo žaisti Europoje, ir iškart tapo brangiausiu Eurolygos žaidėju. Nors lošiant “Panathinaikos” klube asmeniniai statistiniai rezultatai nebuvo įspūdingi, tačiau ne kartą sugebėjo pademonstruoti, kokio aukšto lygio žaidėjas yra ir gali vienas pats nulemti rungtynių rezultatą. Pekine dar kartą įrodė, ką jis reiškia Lietuvos rinktinei ir asmeniškai sužaidė vieną geriausių savo turnyrų su rinktine. Ir ne tik žaidimu – per minutes pertraukėles kartais atrodydavo, kad savo patarimais nustelbia net Butautą. Šis sezonas Eurolygoje kol kas primena praėjusį, bet tai turbūt normalu žaidžiant tokioje komandoje kaip “Panathinaikos”. Nors praėjusią savaitę sužaidė blogiausias varžybas, bet vakar prieš “Žalgirį” vėl parodė, kas yra kas. Sezono metu turbūt įsibėgės dar labiau.

Ksystov Lavrinovic:

Pernai labai daug prisidėjo prie to, kad jo komandą užbaigtų Eurolygos sezoną laimėjusi 3-iąją vietą ir taptų Italijos čempione. Kaip ir įprasta, dažniausiai varžybas baigdavo savo sąskaitoje turėdamas solidžią sumą taškų, atkovotų kamuolių ir blokuotų metimų. Pekine lošė gerai, sugėbėdavo ir pasidarbuoti po krepšiu, o savo tritaškiais turbūt priešininkams sugadino daug nervų. Šiometiniame Eurolygos sezone dažniausiai vėl žaidžia labai įspūdingai. Gal kiek gauna mažiau žaidybinio laiko, bet tada vadovaujasi taisykle: kiek minučių – tiek taškų.

Rimantas Kaukėnas:

Praėjęs sezonas buvo nenusisekęs tik dėl to, kad patyrė sunkią traumą ir turėjo praleisti didžiąją laiko dalį besigydidamas. Pagarba už tai, kad paneigė pirmines prognes, jog negalės žaisti olimpiadoje, grįždamas į aikštelę net pavasario pabaigoj. Sau įprastu stilium primesdavo nemažai taškų, Pekine buvo pagrindinis atakuojantis gynėjęs, neretai paskui save patraukdavęs visą komandą. Šiame Eurolygos sezone tapo vos ne taškų darymo mašina, O rungtynėse su Žalgiriu parodė, kad tuoj bus savo karjeros viršūnėje.

Robertas Javtokas:

Jei nebūtų vedęs, merginos turbūt už jį balsuotų nepriklausomai nuo jo rezultatų. Bet šiais metais būti  tarp geriausiu nusipelnė savo žaidimu: po užpreito sezono ant “Panathinaikos” suolelio, pernai po truputį tapo ne tik pagrindiniu “Dinamo” centru, bet ir vienu svarbiausiu žaidėjų. Puikiai žaidė ne tik ginyboje, bet ir puolime. Kas svarbiausia – stipriai pagerino savo baudų pataikymo procentą ir dėl to tapo sunkiau sustabdomas. Olimpinis turnyras Pekine – geriausios jo varžybos žaidžiant rinktinėje. Buvo pagrindinis “centras”, puikiai suprato Jasikevičiaus perdavimus, gerai gynėsi. Vien ko vertos pastangos sustabdyti Jao ar taškai pusfinalyje per Ispanijos priekinę liniją. Šį sezoną vėl stabilus žaisdamas “Dinamo” ir turbūt artėja prie savo karjeros viršūnės.

Linas Kleiza:

Šie metai Kleizai buvo turbūt geriausi. NBa pelnė 41 tašką, taip pagerindamas lietuvių rezultatyvimo rekordą šioje lygoje, tapo tvirtu šeštuoju “Nuggets” žaidėju, paskutinėmis sekundėmis Pekine pataikė lemiamą tritaškį prieš Argentiną. Buvo vienas rezultatyviausių Lietuvos rinktinės žaidėjų, deja, paskutines rungtynes sužaidė kiek neprotingai. Bet žinant jo amžių, tai geriausi karjeros metai jo dar tik laukia. Šiame NBA sezone žaidžia kiek nestabiliai, tačiau po truputį įsibėgėja ir asmeniniai rezultatai gerokai gerėja. Jei atsikratytų arogancijos, manau, būtų mylimiausias lietuvos fanų žaidėjas

Simas Jasaitis:

Dar vienas merginų numylėtinis, kuriam praėjęs klubinis sezonas susiklostė nelabai gerai. Žaisdamas “Tau Ceramica” klube labiausiai pasižymėjo tuo, kad su keliais draugais grįždamas iš klubo pakliuvo į autoįvykį. Buvo net išrinktas į labiausiai nuvylusių ACB žaidėjų penketuką. Bet užtat atsigavo Pekine: dažniausiai išnaudodavo progas ir pataikydavo savo metimus, buvo vienas taikliausių turnyro snaiperių. Patiko, kaip gynėsi ir atkovodavo nemažai kamuolių. Per varžybas su Ispanija vos netapo didvyriu. Šiame sezone perėjo į Badalonos “Juventut”, tapo vienu jos lyderių, kas svarbiausia – išlaiko stabilumą.

Darius Songaila:

Ilgametis pagrindinis Lietuvos rinktinės “kraštas” praėjusį sezoną daug varžybų praleido dėl traumos, tad į “Burtininkų” gretas įsiliejo ne taip, kaip buvo planuota. Turbūt tai gerokai pakoregavo ir jo žaidimo laiką. Trauja jam sutrukdė ir užbaigti karjerą Lietuvos  rinktinėje Pekino žaidynėse. Gaila, nes tikrai jo trūko. Šiame sezone žaidžia palyginus ne daug, statistiniai rezultatai pakankamai kuklūs, tačiau žinant, kad NBA jis lošia vadinamoje “šiukšlininko” pozicijoje, nieko kito ir nereikėtų tikėtis. Dėl to galima sakyti, kad savo darbą atlieka pakankamai puikiai, o treneris neveltui džiaugėsi, kad turi patyrusį tokios pozicijos žaidėją.

Mindaugas Lukauskis:

Niekada šis žaidėjas nebuvo laikomas talentingesniu už kitus, tačiau sezonas po sezonu ir Mindaugas artėdamas prie geriausių savo karjeros metų tapo stipriu puolėju. Pernai Eurolygoje buvo vienas “Lietuvos Ryto” lyderių. Tik stabilumo pritrūko. Į Pekiną patekęs ne visai užtikrintai, atėjus pagrindinėms kovoms demonstravo visai neblogą žaidimą: paistengdavo išnaudoti visas suteiktas galimybes, nebijo imtis iniciatyvos, o rungtynėse prieš Kroatiją pademonstravo, kad gali būti ir nesustabdomas. Man asmeniškai labai patiko jo ryžtas: prametęs porą kartų nebijo bandyti dar kartą, bando pats susikurti progas atakoms. Šiame sezone kol kas varžybų su rimtais varžovais dar nebuvo daug, tačiau pagal dabartinius rezultatus atrodo, kad vėl sužais vieną geresnių sezonų.

Paulius Jankūnas:

Neveltui tarpsezony vienas pagrinidių “Žalgirio” vadybos dalykų buvo komandoje išlaikyti Jankūną. Jau komandos senbuvis, pernai puikiai užėmė pagrindinio “krašto” poziciją, buvo vienas pagrindinių žaidėjų. Ir nors kartais sužaisdavo žemiau savo galimybių ribos, be jo “Žalgiris” būtų turėjęs daug labiau pavargti iškovojant tris titulus. Vasara nusprendė pailsėti, net nebandė patekti į rinktinę ir to rezultatas dabar puikiai matosi: šiame Eurolygos akivaizdus “Žalgirio” lyderis, vakar tapo 7-ojo turo antru naudingiausiu žaidėju. Jei žais taip ir toliau, tai jo akcijos kitais metais pakils dar daugiau: ir rinkoje, ir rinkimuose.

Jonas Mačiulis:

Kaip ir Jankūną, Žalgiris šią vasarą visais būdais siekė komandoje ir toliau išlaikyti “Maironį”. Nes pernai žaisdamas trečiąjį savo Eurolygos sezoną demonstravo, kad jau pasiruošęs būti vienu geriausiu Europos puolėju. Buvo vienas naudingiausių, rezultatyviausių žaidėjų savo komandoje. Kovingiausias tai tikrai: jau vien ko vertos akimirkos prieš “Real”, kai paskutinėmis minutėmis po netaiklaus varžvo baudos metimo sugebėjo atkovoto kamuolį, įmesti tritaškį ir taip vos vienas pats neišplėšė pratesimo. Pekine dėl stiprių “konkurentų” neturėjo galimybės parodyti visų savo galimybių, tačiau faktas, kad žaidimo negadino, o kartais įnešdavo daug kovingumo. Šiame sezone kol kas nedemonstruoja geriausio savo žaidimo, trūksta stabilumo, bet sezonas dar net neįpusėjo juk. Blogiausia tai, kad kol kas nebėra tos ugnelės akyse, kuria visada degte degdavo.

Marijonas Petravičius:

Jei ne patirta trauma, tai dabar turbūt drąsiai galėčiau rašyti, kad Petravičius buvo vienas geriausių centrų praėjusių metų Eurolygoje. Nebūdamas labai techniškas, puikiai išmoko pasinaudoti savo jėga, komandos draugų sukuriamomis galimybėmis. Ne kartą priešininkai turėjo galvoti, kaip sustabdyti mano kraštietį. Dėl to kaip ir be konkurencijos pateko į rinktinę ir visai puikiai žaidė olimpiadoje. Puolime nebuvo toks naudingas kaip su “LR” žaisdamas Eurolygoje, bet savo darbą dažniausiai atlikdavo. Kaip ir Lukauskis, šiame sezone daug rimtų varžybų dar neturėjo, bet kol kas žaidimas stabilus ir palieka gan neblogą įspūdį.

*****

Mano sąrašiukas su kandidatais, iš kurių rinkausi metų krepšininką. Na, bent jau, manau, jie visi verti būti paminėti. Nieko stebuklingo nėra ir turbūt Jūs rinksitės iš šių. Ar aš ką pamiršau?

Jei paspaudėt ar paspausit viršuj esantį “linką”, tai ten bus išsamiau apie rinkimus ir mini instrukcija, kaip balsuoti. Bet jei pavargot skaityti ar tiesiog tingit, tai:

SMS tekstas: “MK Vardas Pavardė“. Siųsti reikia numeriu 1674. Kainuos tai du litus (turbūt dėl to, kad už tą patį nebalsuotum šimtą kartų).

Sėkmės apsisprendžiant.

Panašu, kad rytoj mano mintys išsipildys ir komandoj liks tik tik jaunimas ir patyrę lietuviai. Tik tai nė kiek nedžiugina, nes reiškia ne klubo komplektavimo strategijos pasikeitimą, o komandos byrėjimą. Dar tiksliau  – bankrotą.  Ir nors apie tai jau buvo galima galvoti prieš kelias savaites, kai krepšininkai norėjo atsisakyti žaisti varžybose dėl vėluojančių atlyginimų, maniau viskas yra tik komandos vadovų bandymas “paspausti” Kauno miesto valdžią: krepšininkai tikra nėra tie žmonės, kurie gyvena “nuo algos iki algos”, o ieškiniai dėl neišmokėtų pinigų prasideda po sezono, metų, bet tikrai ne po dviejų mėnesių. Ir dabar, manau, kad visi klubą paliekantys žaidėjai tai daro paskatinti vadovybės, kuri matydama beviltišką padėtį, nenori gadinti sezono visiems sezono ir netiesiogiai paleidžia komandą.

Kaip ten bebūtų, artėja galas. Kol kas neaišku, ar tik šiam, neoficialiai įspūdingai prasidėjusiam sezonui, ar ir visam komandos gyvavimui. Jei rytoj komandą palieka visi legionieriai, komandoje lieka tik 7 galintys žaisti krepšininkai. Artėjančiam Eurolygos startui su “Panathinikos” gerokai per mažai. O be to net neaišku, ar bus entuziazmo likti nors vienam žaidėjui ir ar galės startuoti Eurolygoje.

Norėtųsi ką nors kaltinti, bet vėl, kaip suprasti, kas visam tam paklojo pamatus. Paklausius “Žalgirio” vadovybės atrodo, kad kalčiausia – Kauno savivaldybė, “Kauno energija”, skaitant pastarųjų mintis – nemokšiška komandos vadyba. Turbūt abi pusės turi prisiimti po nemažą kaltės dalį ir pripažinti, kad nesugebėjo kažko atlikti tinkamai. Ir turbūt galima atmesti sąmokslo teorijas, kad viską organizavo LR ir kiti žmonės, kam “neparankus” “Žalgiris”, kad ir kaip įtikinamai jos skambėtų. Apskritai, tas kaltų ieškojimas nereikalingas: nubaustas nebus vistiek niekas, atsakomybės už tai neprisiims joks su tuo susijęs žmogus, o kamandos nebeliks. Būtų daug geriau, jei visi suvienytų jėgas ir per mažiau nei 24 valandas įgyvendintų stebuklą. Arba bent jau kažką tikrai apčiuopiamo ir baigtų cirką. Nes jei ne, tai galėtų tuo pačiu nutraukti ir naujosios arenos statybas, nes kelioms Europos čempionato varžyboms tai per didelė investivija.

*******

Kad komanda išliks dabartinės sudėties ir kad nebankrutuos – vilčių mažai, o laiko joms išsipildyti turbūt dar mažiau. Bet “Žalgiris” turi Sabą, tiksliau jį turi Sabonis. O jis juk ne kartą sugebėjo daryti stebuklus beviltiškose situacijose…