1. Nereikėtų ilgai ir nuobodžiai laukti kada gražuolės pasirodys su bikiniais. Turėtų tris minutes pademonstruoti viską, ką turi ir gali, be to, visom prasmėm įdomus muzikinis fonas – garantuotas.
2. Prieš įsijungdamas žinotum iš karto ką pamatysi. Nes kai dabar pradedi žiūrėti muzikinį konkursą, pabaigoj jautiesi apgautas.  Naujo modelio konkurse bent jau žinotum, kad jei ausys ir  nesidžiaugs, tai bent jau akys turės ką veikti.

Ok, aš žinau, kad dalyvauja  ne  vien moterys. Ir kad ne visus vyrus domina   tik moterys, o moteris – vyrai. Bet maža bėda, nes gi turim du pusfinalius: pirmam vieni, antram kiti, o finalas  maišytas. O ir šiaip, taisyklės gi negalutinės.  Kaip ir tokios idėjos pliusai.

***

O jei rimčiau, tai šiandien po kelių metų pertraukos pas draugus stebėjau Eurovizijos pusfinalį. Šlamštas. Absoliučiai nė viena daina nesukėlė didesnių teigiamų emocijų. Labiausiai  dėmesį atkreipė tik dainininkės. Aš suprantu, kokios tai muzikos konkursas, bet kai neišgirsti net originalaus, tai darosi liūdna.

Net sunku patikėti, kad į finalą nepateko InCulto. Prieš pradedant skelbti laimėtojus, net nebuvau pagalvojęs, kad gali nutikti priešingai.  Palyginus su kitais dalyviais, jų dainą turėjo įstrigti net klausantis per radiją.

Be to, tik šiandien sužinojau, kad Eurovizijoje negalima groti gyvai. Lenkiu galvą prieš InCulto žemai jau vien dėl to, kad sugalvojo įsinešti žaislinius instrumentus ! Kaip ir dėl visos kitos ironijos.

Žiūrinėjau youtub’ą pasibaigus.  Gan nemažai teigiamų komentarų, nors rezultatas ir ne toks, kokio norėtųsi. Ir ne vien lietuvaičių. Įstrigo vienas:

The best song tonight.. hate balkan countries.. i don’t understand them!
We should make a final for them and one for all other “normal” countires

***

Rimčiau, protingiau ir daugiau apie pusfinalį skaitykit pas Uagadugu.

Dar pora kolegų blogerių įrašų:

Ant bangos – Eurovizija. InCulto. Citatos.

Artūras Račas – “InCulto”: jau laimėtojai

]]> http://www.jusstinas.lt/mis-eurovizija/feed/ 1 http://www.jusstinas.lt/vaikystes-traumos/ http://www.jusstinas.lt/vaikystes-traumos/#comments Thu, 26 Mar 2009 14:26:01 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/?p=695 Prieš gerus penkioliką metų TV3 (tuomet TELE-3) siųstuvai dar nebuvo tokie galingi ir ne visoje Lietuvoje žmonės galėjo be jokių papildomų antenų šį kanalą matyti. Ir, kaip tyčia, mano namuose jo televizorius nerodydavo, arba rodydavo labai blogai. O didžioji dalis klasės draugų  jį matydavo ir tai buvo  viena iš mano liūdnos vaikystės  priežasčių. Ne dėl to, kad kas nors dėl to tyčiodavosi, bet tiesiog iškildavo kvailų situacijų.

Tarkim, kalbam per pertrauką visi sustoję ratu, ir kas nors paklausia:

-Ar matėt, kaip vakar “Santa Barbaroj” visą seriją gražiai bučiavosi ir verkė?

Užsimezgą diskusija, trunkanti  visą ilgąją pertrauką ar pamoką, o aš nė nežinau apie kalba, ar dar blogiau – negaliu įsiterpti ir pasakyti ką nors protingo. O tokiam amžiuj taip norisi pripažinimo.

Nors būdavo ir blogiau: matai sėdinčią,  nusiminusią, gražią ir patinkančią mergaitę. Žinodamas, kad paguodęs gali pakelti savo akcijas, paklausi, kas tokio liūdno nutiko. Ir girdi:

-Tipo, nežinai? Juk nuo vakar “Santa Barbaroj” X herojų vaidina naujas aktorius, nes senajam pabodo kelis metus kartoti tuos pačius tekstus…

Tokiais ir panašiais žodžiais visi mano gudrūs planai žlugdavo.

Bandžiau visa tai kompensuoti žiūrėdamas “Be namų negerai”, žemėlapiuose ieškodamas to legendinio miestelio ar parduotuvėje spoksodamas į vyno butelius, pavadinimu “Santa Barbara”. Bet niekas negelbėjo ir dažnai turėdavau tiesiog pritariamai linkčioti galvą kvailai šypsodamasis. Gerai, kad tai truko vos kelis metus.

Bet skaudžiausia dabar: neseniai su kaimynais vakare bediskutuodami prisiminėm  senus televizinius laikus  – serialus, filmus, šou. Viskas buvo labai linksma, kol nepriėjo eilė “Santa Barbarai”. Nesupratau daugumos bajerių, išsiduoti nenorėjau, tai sakiau sorry, turiu eiti mokytis. O, iš tiesų, grįžęs mąsčiau ir supratau, kad “Santa Barbara” mane galėjo paveikti kur kas rimčiau.

Nes nė karto nemačiau, kaip lietuviai prisiskaitę D. Defo vaidino robinzonus Malaizijoje, vos neatėmė licenzijos iš TV3 pasimylėję prieš kameras ar bandė pasiekti dangų mokindamiesi dainuoti. O tam galimybę jau turėjau, bet lyg ir kažkas stabdydavo.

Kaip ir su eks populiariuoju šou, kurio kodinis pavadinimas – KĮŽ. Nemačiau taip pat nė vienos laidos, nes užtekdavo pasiklausyti pažįstamų pokalbių, juolab, nuo jų muzikos galimybės apsisaugoti  taip pat nelabai buvo, nes per tūsus labiausiai užvesdavo to šou dalyvių kūriniai. Neslėpsiu, keli patiko ir man , bet tik dėl to, kad ir labai patinka originalai.

Ir, va, aną vakarą sėdžiu, galvoju, jei jau tiek girdėjau kalbų ir dainų, tai reikėtų viską pačiam pamatyti. Panaršiau linkomaniją, pasitelkiau youtube. Nieko tokio ypatingo nemačiau, kol akys neužkliuvo už šito:

Žiūrėjau kartą, antrą ir trečią. Įsitraukiau į grojaraštį net. Ir juokiausi, ir keikiausi, kol galų gale supratau du dalykus:

1. Ta dainininkė Video dainuojanti mergina per ausį gavo tikrai ne dėl to, kad yra lietuviams neįprastos išvaizdos (man tai ji net labai graži);
2. Gal ir visai gerai, kad mano vaikystė šiek tiek nenusisekė.

Sako, važiuoju aš autostradą, maždaug 160 km/h, matyt,  manydamas, kad mūsų autostrada = Vokietijos autobanas, ir stabdo mane policija. Aiškina jie man, kad turiu didelių problemų, nes stipriai viršijau greitį. Bet pabrėžia, kad už 500 litų galima viską išspręsti. Pasiguodus, kad dar laukia ilga kelionė iki Vokietijos ir tokia pinigų suma labai didelė, susiderėjom, kad viskas bus “pamiršta” už 100 litų.

Turbūt kasdieniška ir daug kam pažįstama situacija. Lietuviams. O va vokietis, kuris pasakojo savo įspūdžius, visiškai rimtai paklausė: “Pas jus policija priklauso privačiam sektoriuj”?

Išgirdęs labai smagiai juokiausi, o va paskui pagalvojau, kad čia visai nebloga idėja, kad būtent kelių policija priklausytų ne valstybiniam, o privačiam sektoriuj. Ir korupcija dingtų, ir alga priklausytų nuo darbo rezultatų to neslepiant.  O pareigūnai galėtų sakyti, kad sąžiningu ir sunkiu darbu užsidirba algą. Ir nesibaiminti, ar kas nebando pakišti.

Tai pirmyn prie reikalo.

Kaip visi žino, Dievų Žiniasklaidą rašo anonimas. Na, galbūt kas ir žino autorių, bet tyli, įtarinėjimų ir įtariamųjų yra daug, bet vistiek tiesa lieka neaiški. Kitas dalykas – šį blogą vis dažniau pastebi ir patys žurnalistai, net per Donskio laidą buvo paminėtas. Tai turiu įtarimų, kad nelabai jie smagiai pasiskaitinėja šį blogą, o su autoriumi norėtų rimtai pasikalbėti.

Einam prie milijono dabar.

Nežinau kokias būdais, bet pasitelkus visas technologijas, gudrybes ir išminti reikėtų išsiaiškinti kas tas Dievų Žiniasklaidos blogo autorius. Tada tylėti, niekam nesakyti, ir rašyti laišką ar kitaip susisiekti su jau tau žinomu autoriumi. Pateiki paprastą pasiūlymą – aš už tokią ir tokią sumą tylėsiu, o jei ne – sužinos kas tu ne tik blogosfera, bet ir visi gerbiamieji žurnalistai. Žodžiu, šiek tiek reikia pabūti sekliu ir tada užsiimti lengvu šantažu.

Nu bet tarkim planas neišdega, atsisako duoti babkių ar dar kas, tai turėkim planą B. Surengiam aukcioną tarp kelių blogų. Kuris pasiūlo didžiausią sumą – tas ir nusiperka teisę paskelbti šią intriguojančią naujieną. Manau, lankytojų ir susidomėjimo tinklaraštis susilauktų nemažai. Arba dar geriau – palaukiam kol žurnalistai itin pastebės blogą, užsirūstins, ir tada keliaujam prie jų su geru pasiūlymu. Milijoną vargu ar uždirbsi, bet naudos bus nemažai.

Geros medžioklės! Ir nepriimkit už gryną pinigą, matyt, miego trūkumas veikia!

Kadangi paskutiniu metu nusprendėm intensyviai siekti tikslo, o kad minėtos bėdos nesutrukdytų, įsigijom vieną daikčiuką, pažįstamą jau nuo pirmos klasės. Pažiūrėkit:

Aha, paprasta lenta. Bet kartais tiek ir tereikia. Užsirašai kokią smagią mintį, pastebėjimą ar šiaip ką nors , o nuolatos tai matydamas ir pamąstai. Ir entuziazmas nedingsta. Žodžiu – mažas būdas savikontrolei.

Kartais net padeda, kai ryte norisi užspausti žadintuvą ir miegoti toliau:

Galima ir senus laikus prisiminti, kai tekdavo prakaituoti prie mokyklinės lentos. Aišku, jei pats nemąstysi ir nesuvoksi, kas svarbu ir ką reikia daryti, nepadės niekas. Bet maži priminimai ir nestiprus niuksas kartais į naudą.

Dabar prisiminkit tas linksmų komedijų ar animacinių filmų situacijas, kai personažui, bandančiam išspręsti sudėtingą dilemą , ant pečių nutūpę angeliukas ir velniukas bando įtikinti, kad priimtų jiems labiau patinkantį sprendimą. Taip veikėjas arba priima visai kvailą ir nenorimą variantą arba visiškai “susimėto”. Pasirodo, kažkas panašaus vyksta ir su mūsų pasąmone, tiksliau iš jos sklindančiu vidiniu balsu.

Taip jau yra, kad kiekvienas žmogus turi vidinį balsą, kuris sklinda iš pasąmonės gelmių, ir visada smegenims kužda balsus ir patarimus, kurie yra priešingi mūsų sąmoningiems norams. Jų prisiklausę galvoj besidarbuojantys žiurkėnai pradeda ratus sukti į priešingas puses ir prasideda nesąmonės. Dėl to ir atsiranda tokios kvailystės: miegi kai nenori ir nemiegi, kai žinai, kad to reikia. Bet yra vienas būdas tą vidinį balsą apgauti – tiesiog tereikia įtikinti, kad nori visai kito

Vakarais einu anksti miegoti ir stengiuosi kuo anksčiau, kad dieną neprabėgtų veltui. Darbas taip darant tampa kur kas efektyvesnis. Bet labai sunku užmigti kokią dešimtą valandą, tai nusprendžiau išbandyti kažkada, labai seniai, naudotą metodą. Kai atsiguliu, o akys nė nenori užsimerkti, įsikalu sau į galvą, kad turiu nemiegoti visą naktį, turiu apmąstyti daug svarbių klausimų ir jokiu būdu neužmigti. Tada užsimerkiu, pradedu ką nors galvoti, ir dažniausiai jau akis atmerkiu, kai sučirškia žadintuvas arba kas nors prižadina. Kartais tai nepavyksta, bet paskutiniu metu nuo kelių valandų bereikalingo vartymosi lovoje mane tai išgelbėjo. Su mokslais kol kas taip neeksperimentuoju, nes bijau, kad gali nesuveikti…

Gero miego!

Šįryt prisiminiau, kažkokiam laikrašty prieš kelis metus skaitęs apie žymiausius visų laikų pasaulio sukčius. Buvo visas jų dešimtukas sudarytas, bet pamenu tik pirmos vietos laimėtoją, žmogų, kuris sugebėjo parduoti Paryžiaus Eifelio bokštą. Kaip? Labai paprastai. Pasidarė dokumentus, kad yra Prancūzijos vyriausybės darbuotojas, susikvietė didžiausius metalo laužo supirkėjus Paryžiuj ir sukūrė istoriją, esą dėl tam tikrų priežasčių Eifelio bokštą reikia nugriauti, tad ieško įmonės, kuri galėtų nupirkti visą metalo laužą ir organizuoti griovimo darbus. Dar pabrėžė, kad viskas turi būti vykdoma slapta, nes juk bokštas Paryžiaus simbolis ir labai bijoma neigiamos visuomenės reakcijos, pasipriešinimų it t.t. Na, skamba ir pakankamai idiotiškai, ir protingai, bet to pakako, kad vienas įmonės savininkas susigundytų ir už solidžią sumą “nusipirktų” Eifelio bokštą. Kai suprato, kad buvo gerai apgautas, tiesiog numojo ranka, nes nenorėjo parodyti, kad buvo taip juokingai apgautas, o viską suorganizavęs sukčius liko su pinigais ir nedemaskuotas.

Teisingai liaudės išmintis teigia, kad apetitas kyla bevalgant, o godumas gali pražudyti. Taip nutiko ir geriausiam visų laikų sukčiui ( gaila, kad nebepamenu vardo ir pavardės): nutarė jis, kad reikia tą pačią idėją įgyvendinti dar kartą, tik jau su kitais verslininkais. Juokinga, bet vėl atsirado žmogus, kuris patikėjo, labai susidomėjo ir sumokėjo nemažai pinigų, tik supratęs apgautas nepabijojo kreiptis į atitinkamas įstaigas, kurios padėtų pagauti sukčių. Nesibaigė jam tada gerai, už savo darbelius turėjo ir kalėjime pasėdėti.

Kelia man nuostabą tokie žmonės. Tikrai turi būti ne eilinės vaizduotės, sugebėjimų žmogus, tik bėda, kad ne ta kryptimi juos nukreipia. Bet pasimokyti yra ko, bent jau atkaklumo ir originalių idėjų tai tikrai.