Slėnio ir festivalio pašonėj iš karto galima įsitikinti, kad skelbta griežta apsauga nebus tik mitas. Viską juosianti tvora, kelios poros apsaugos darbuotojų įdėmiai tikrina tiek automobilius, tiek kuprines ir krepšius.  Iš karto smagus vaizdas – ne vieną kompaniją sėdi prie vartų ir naikina atsinešta alų, nes vidun jo gabentis negalima.   Taupydami laiką ir pinigus automobilį paliekam prie vartų esančioj aikštelėj ir žengiam pirmyn.   Duodu patikrinti kuprinę, parodau bilietą ir gaunu apyrankę, vėl leidžiu patikrinti daiktus. Apsauga maloni, bet savo, kaip darbuotojų vardą, bando pateisinti visu šimtu procentu.

Beeinant link scenos iš karto pradėjau keikti apyrankes. Žiūriu, kad popierinė, priklijuota, tai galvoju, įšoksiu į upę ir nieko iš jos neliks. Bet, pasirodo, klydau, nes teko ne kartą maudytis (net grįžus po dušu ir pamiršus nusiimti), bet atlaikė kaip priklauso.

Nusileidžiam į patį slėnį, prie scenos, kur jau dalyvius bandė užvesti Argharus.  Kaip pirmieji festivaly matomi atlikėjai man skamba neblogai, bet ne tiek, kad nesinorėtų pirmiau įsikurti palapinių miestely. O jame palapinių netrūksta, bet man įdomu tai, kad ramiajame kempinge jų vos ne daugiau nei aktyviajam. Kažkaip galvojosi, kad daugiau žmonių šėls visą festivalį non stop, bet pasibaigus koncertams buvo pakankamai visur ramu. Gal net per ramu.  Susiradom vietą pamišky ir netoli paplūdymio, prajuokinom kaimynes kol pastatėm palapinę ir iškeliavom klausyti Dominanz.

Dominanz pasirodymas pakankamai įstrigo. Gali būti dėl to, kad buvo vieni iš tų nedaugelio negroję black/death metalo, kurio man buvo ryškiai per daug.  Šiaip jų skambesys buvo pakankamai išskirtinis. Nors rimtesnių improvizacijų (tai ko labiausiai ir norisi per koncertus) taip pat trūko.

Atėjo laikas ir patestuoti nemažai aprašytam maistui, ir alui. Pirmiau griebėm alų, bet ką čia ir pasakysi – Tauras visada skoniu labiau priminė alaus gėrimą. Bet aukoti 5 litus nebuvo taip gaila, kai viršuje, prie vaflinės, pamatėm pardavinėjamą tamsųjį .  Jis gal ir ne toks skanus, bet bent jau jauti, kad tikrai geri alų.  Maistas – pupelių troškinys, kalakutiena, vafliai – buvo skanu ir ne per brangu. Sakyčiau, tokiom sąlygom maisto pasirinkimas nemažas ir normalią kainą. Labiausiai sužavėjo arbata – už tris litus gauni 0,5l neįprasto skonio arbatos.  Kelis pakelius Aštrios su spygliais parsivežiau namo .

Bevaikštinėjant šen bei ten atėjo eilė ir festivalio viniai – Mayhem.  Be abejo pats rimčiausias  pasirodymas, kurio atėjo pasižiūrėti ir daugiausiai žmonių. Muzika kiekvienam pagal skonį, bet pasirodymas buvo rimtas. Nebuvo vien grojimas pakratant plaukus ant scenos, bet ir šou. Jau vien popiežiaus apdaras, virvės ir kiaulės galva davė savo efektą. Publika užsivedė kaip reikiant ir tikrai ne vienas atidavė paskutines to vakaro jėgas.  Tiesa, vietinė spauda rašo, kad mesta kiaulės galva kažkam sulaužė nosį, tik kažin kiek tame teisybės?

Po koncertų ėjom ragauti kavos. Velnias, tos spicy metal skonį dar ir dabar jaučiu. Tuo pačiu pašnekinom ir pardavėjas. Vargšės – sako metalo niekada neklausom, o čia tokia pekla. Dar kai pajuokavau, kad rytoj bus dar  grieščiau, tai sunerimo . Klausia – tai rytoj jau tada  čia ką nors  ir aukos ?

Dar patraukėm ir miestelį, pasižiūrėti kaip gyvena Anykščiai naktį. Tuščia, ramu, bene vieninteliai garsai – iš slėnio besigirdinti muzika.  Tada kilo klausimas – ar uodai žiauriai nemėgsta metalo ar tiesiog gerbia metalistus. Nes slėny beveik neįkando nė vienas, o išėjus puolė kaip pamišę.

4 val jau miegas dominavo – kas palapinėse, kas ant žemės, kas ant suoliukų. Rokotekoje žmonių šoko mažai, prie nemažo laužo sėdėjo vos vienas kitas.  Kaip kažkas juokavo, net Purpuriniame vakare pernai buvo ramiau.  Nors iš dalies suprantama  – ne vienas taip atidavė jėgas per Mayhem, kad tuo viskas ir pasakyta. Keliaujant į palapinių miestelį nuo scenos pasimatę bene didžiausias festivalio minusas – jokio apšvietimo tame take. Pora šviestuvų būtų tikrai nepamaišę, ypač kai aplink medžiai, naktis ir dominuojanti juoda spalva.

Ar yra čia dar merginų? Yra merginųųų ?…. Ir tik laisvų…

Kur mano maikė ? Kur makė  ? Kaip aš dabar be maikės ?

Tokie šauksmai ir praeinanti apsauga ar policija su šunimis buvo vieninteliai triukšmadariai ryte.

Naują diena, o tiksliau rytą, pradėjau šiokia tokia nuostaba. Jau po 8 val šiukšlių konteineriai buvo ištuštinti, aplink sceną numesti tušti bokalai ir kitos liekanos surinktos, bioWC ištuštinti ir, kiek tai įmanoma, apvalyti. Tai paliko įspūdį, nes ne visada taip rūpinamasi tvarka, ypač, kai žinai, jog dar tas pats laukia už paros.

Naują dieną pradėjom arbata ir ekskursija po Anykščius. Aplankėm Puntuką, matėm Siauruką,  pasimaudėm Rubikio ežere, išbandėm vasaros rogučių trasą.  Miestelyje, vietinėj norfoje, sutikom ir pirmuosius kontrabandininkus - pirko dėžę to paties Tauro alaus, tik kad už tradicinę kainą. Pasidomėjus, kaip žada pernešti per sieną, sakė kol kas nežino, bet realiausi variantai – perplukdyti per upę arba permesti per tvorą einant iš miškelio pusės. Ir šiaip linksma – vienas nusprendęs pasivažinėti su vežimėliu vos neįvairavo į sukrautas dėžes, kitas sulaukė vietinių bobučių žvilgsnių atėjęs vien su maike ir trauzais.

Grįžtant pašnekinau ir apsaugą. Įdomiai, kaip dirbti skambant metalinei muzikai, kiek alaus konfiskuota:

Muzika normaliai, visi ramūs, nepikti. Energetinių parduotuvėse dar yra, tai ištversim ir šią naktį. O alų pilti kai nenori palikti tai nesinori, taip žinokit širdį skauda…

Kaip tik tada apieškant vieno vaikino mašiną rado ginklą.  Nežinau kokios rūšies ten buvo, bet kai nenorėjo atiduoti, pasakė griežtai – arba – arba.  Tad vis dėl to ta rimta apsauga blogai nebuvo – jei kai ką ir varžė, bet nesusipratimus užtikrino iki minimumo. Nors, nežinau, kodėl dviem jaunuoliams leido prasinešti vuvuzelas…

Iš pirmųjų tos dienos koncertų vėl niekas ypatingo dėmesio nepatraukė. Vėl truko šarmo iš atlikęjų. Nors iš kitos pusės, jiems gal sunku parodyti viską, ką gali, kai prie scenos stovi vos keliasdešimt žmonių. Nors merginos iš White Skull buvo pakankamai egzotiška

Kol kas įdomiausia dienos dalis – MC Growl turnyras, kur eiliniai festivalio dalyviai galėjo pademonstruoti, ką sugeba su savo gerklėmis.   Reikėjo growl‘inti iš karto paruoštus ketureilius. Kartais ėmė juokas, kartais nuostaba, bet buvo įdomu.  Nors buvo kilusi sąmokslo teorija, kad vienam iš favoritų muzika grojama tyliau, bet sakom, kad buvo nusisekusi pramoga. Su nemaža žmonių minia jį taip pat stebėjo ir prancūzai Nightmare.

Vėl eilė koncertams – grojo Devious, Gorath, kurie paliko bene patį liūdniausią įspūdį iš visų festivalio grupių. Per tą laiką nusimaudėm upėj, žaisdami kortomis su kaimynėm išsiaiškinom, kas tarpusavy didžiausias durnius ir šiaip chillout’inom prieš saulę, kol ausų nepatraukė naujos grupės garsai.  Nuėjom prie scenos, o ten jau siautėjo Nightmare. Bene vienas smagesnių pasirodymų. Vokalistas puikiai bendravo su publika,  labai aktyvus, o pasirodymas su improvizacija ir užvedantis. Pastebėjau, kad į pasirodymo pabaigą atėjo vis daugiau žmonių ir niekas labai ramiai nenustovėjo. Ir šiaip heavy tada buvo vietoj ir laiku.

Tą vakarą dar laukė dar 5 pasirodymai, vėl didžiausio gerbėjų būrio ir simpatijų susilaukė Tankard – smagioji alaus grupė. Kiek teko klausytis atsiliepimų, buvo viena labiausiai visiems patikusių grupių, pasistengusi, kad chebra prie scenos tikrai neliūdėtų.

Vėliau jau kažkaip norėjosi rokotekos. Tą vakarą ir supratau, kad ji, o, tiksliau, ten grojama muzika, nakčiai buvo itin vykęs sumanymas. Girdėti Saxon, Janis Joplin, Black Sabbath, Boston, The Eagles, Thin Lizzy, Motorhead, GnR ir kiti skambėjo tiesiog nuostabiai.

Dar patraukėm į naktines maudynes, pasėdėjom prie laužo, pasidžiaugėm muzika. Kompanija palaikė nemiegantys, kaimynės. Jau gerokai patekėjus saulei pagrindinė scena buvo  išrinkti, apsaugos nebesimatė, ne vienas dalyvis iškeliavęs namo.  Nelaukę oficialaus uždarymo patraukėm ir mes.

Kaip bebūtų, festivalis vis dėl to patiko.  Nors minusų muzikos atžvilgiu buvo, bet ties pagrindiniu kriterijumi – ar lankytumeisi dar kartą – dėčiau kryžiuką.

Šiek tiek savų nuotraukų:

Dar įspūdžių pas kolegas blogerius:

Būk Optimistas

Polububijus

Šiukšlynėlis

Sharkeen

]]> http://www.jusstinas.lt/velnio-akmuo-2010-mini-dienorastis-ir-ispudziai/feed/ 0 http://www.jusstinas.lt/futbolas-atmosfera-zvaigzdes-fiba-ir-dainos/ http://www.jusstinas.lt/futbolas-atmosfera-zvaigzdes-fiba-ir-dainos/#comments Mon, 12 Jul 2010 15:37:54 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/?p=1109 Atmosfera

Futbolo dažniausiai nežiūriu, bet PČ jau trečią  kartą buvo labai laukiama išimtis.  Nes tai sporto renginys nusileidžiantis nebent Olimpinėms žaidynėms ir sukuriantis neįtikėtiną atmosferą.  O ji tikrai neįprasta, jei net lietuviai sugeba suprasti, kad krepšinis nėra sportas numeris vienas, o naujienų portaluose žinių apie futbolą kur kas daugiau nei apie didvyrius žmogžudžius. Jau nekalbant apie visuotines lažybas, ašaras dėl savų favoritų, neįprastus orakulus ir milijonus beprotiškų beprotiškų sirgalių visame pasaulyje.  Rodos, tas futbolo kvapas iš PAR užuodžiamas visame pasaulyje. Jūs  gi puikiai patys viską žinote, nes juk tai  – Futbolas Karalius.

Žvaigždės

Man, kaip senam krepšinio gerbėjui, pavydu ir nuostabu stebėti, kai į nacionalines futbolo rinktines  susirenka visi geriausi žaidėjai.  Aišku, traumos ir amžius kartais padaro savo, bet čia retai išgirsi, kad futbolininkas nežais rinktinėje, nes pavargo sezono metu, pagaliau susirado gyvenimo meilę, neturi kontrakto ar tiesiog nori pailsėti nuo futbolo.  Kokio lygio žvaigždė bebūtų ir kiek milijonų beuždirbtų, bet žaidimas su rinktine čempionatuose yra vienas svarbiausių tikslų karjeroje.

Krepšiny, deja, taip nutinka retai. Beveik visuose čempionatuose galima sudarinėti simbolines rinktines iš tų krepšininkų, kurie atsisako žaisti dėl įvairių priežasčių. Šios vasaros pabaigoje startuos krepšinio PČ.  Jau nekalbant apie Lietuvą, be pagrindinių žvaigždžių atvyks JAV (100% pasikeitusi sudėtis), Argentina, Ispanija, Rusija, Graikija ir t.t.  Ir kaip tada ne suabejojęs gali sakyti, kad krepšinio PČ – svarbiausias metų krepšinio įvykis ?

Fiba

Daug kas sako, kad tai dėl patriotiškumo, bet aš, nenorėdamas užsipulti žaidėjų, galvoju, kad gal tai Fib’os bėda. Nes krepšininkai, ketverių metų cikle, kiekvieną vasarą turi po svarbų turnyrą: Europos (kito žemyno) Čempionatas – Pasaulio čempionatas – Europos čempionatas – Olimpinės žaidynės ir vėl viskas iš naujo. Futbolininkai tam pačiam cikle tik du: Europos Čempionatas – pertrauka – Pasaulio čempionatas – pertrauka ir vėl iš naujo.   Gal tikrai žmonėms per daug krepšinio, o Fib’ai krepšinio prestižą reikėtų gelbėti imant pavyzdį iš Fif’os ? Nors kita vertus,  visos futbolo komandos turi pereiti kur kas  rimtesnę atranką (krepšinyje į kitą turnyrą gali patekti pagal gerus praėjusio čempionato rezultatus) ir tas rungtynių kiekio skirtumo kiekis nėra toks žymus. Tai kaip manot, kur to problema ?

Dainos

Beje, atradau kelias negirdėtas, bet smagias lietuviškas dainas apie  futbolą. Paklausyk, gal patiks:

Tai ka? – Himnas Futbolui ir jaunystei

Doctor green – Tai ne kova, tai tik žaidimas

Širdžių ėdikai – Pergalė jau čia

Mano vyras – gėjus. Žinau, kad moterų, gyvenančių tokioje šeimoje ar to neištvėrusių, nepataisomai sužalota dvasia ir suluošintu likimu, Lietuvoje tūkstančiai.

Būti gėjumi dabar šaunu ir modernu, lyg būtum pateptasis tarp plebėjų. O kas žino, kaip gyvename mes , gėjų žmonos ? Ne savo valia, o apgaule įviliotos į tinklą, kuris tvirtai supančioja norinčias pasprukti.

Pusnuogis paauglys, visas drebėdamas, stovėjo tėvo  kambario tarpdury. Pažvelgiau per jo petį. Nuogas mano vyras ir vaikų tėvas ant odinės kabineto sofos atliko lytinį aktą su savo draugužiu.

Iš savo kambario užsimiegojusi išlindo dukra. Sūnus pastūmė  ją atgal ir pasuko durų raktą.

Daugiau nieko neprisimenu. Nualpau. Atsipeikėjau nuo nakties vėsos. Sūnus mane buvo ištempęs į kiemą. Jis sėdėjo šalia ant žemės, susiėmęs rankomis galvą, ir nesustodamas kartojo: “Aš jį supjaustysiu gabalais.”

Gabrielė pritaria, kai klausiu: gal homoseksualūs vyrai iš tikrųjų stengiasi pakeisti savo lytinę orientaciją, susituokdami su moterimi ?

“Yra ir tokių. Bet ir mano vyras, ir, kiek žinau, daugelis kitų gyvenimą šeimoje renkasi kaip širmą…”

Moteris, kurios gyvenimą vyras gėjus naudoja kaip priedangą, yra savotiško vampyro auka. Ji niekur neras pagalbos…Mano patarimas tokioms moterims vienas – bėkite kuo anksčiau, netikėkite vyro žodžiais, kad jis bandys keistis. Nepasikeis – tvirtino moteris, 25 metus gyvenanti su homoseksualios orientacijos vyru.

***

Pamirškim tolerancijos ir lygių galimybių pozicijas. Ne vien tik jose esmė.

Uždrauskim homoseksualų eitynes. Ir paradus. Galima ir visiškai juos ignoruoti – nerašyti, nerodyti, nesiklausyti., nematyti. Netgi  priverstinai gydyti. Arba griežtai ir negailestingai bausti. Ir apsimesti, kad visi sveiki, dorovingi ir nenusikalstantys gamtai, sukuriantys  naujas gyvybes,  o visuomenė aplink laiminga.

Neaiškumas – ar dėl to tikrai Jų sumažės ?

Iš karto duodu savąjį atsakymą – nė velnio. Bus jų ir toliau, tik nedrįs nė vienu žodžiu apie tai  prasitarti.  Gyvens apsimesdami, kaip buvo rašyta vienoj citatoj, šeimą rinksis kaip širmą.

Kaip tada su tokiomis tikrai homoseksualumo paveiktomis šeimomis, traumuotais vaikais ir palaužtomis moterimis (vyrais?)  ?  Kas blogiau -  matyti keliolikos minučių eitynėse susikabinusius du vyrus, žinoti, kad tokie kažkur sau laimingai gyvena,  ar netikėtai sužinoti, kad tavo tėvas – gėjus ?

Be abejo, čia abiem atvejais kaltas bus homoseksualumas, bet leisk tu jiems gyventi kaip normaliems žmonėms, surengti vienas eitynes per metus ir bent jau gal neliks tos Nematomos pusės – apsimestinio gyvenimo tradicinėj šeimoj, kai tikrai dėl to turi kentėti  žmonės.

Nes pagal dabartinius vertinimus kitos išeities jie neturi.

***

Kad jau pradėjau, tai dar keletas minčių

Kodėl mes nesidemonstruojam ?

Kaip vieną iš argumentų, kodėl neturėtų vykti minėtos eitynės, vis žmonės užduoda retorinį klausimą – o kodėl mes, normalūs žmonės, neinam ir nesidemonstruojam ?

O jei paklaustumėm taip: ar kas nors bandytų užrausti paradą už tradicinę šeimą ? Manau, kad prieštaraujančių nebūtų. Be to, gal dabar tiek daug problemų ir  kyla, kad niekas panašių eitynių neorganizuoja.

LR Konstitucija

29 Straipsnis

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos kilmės, socialinės padietės, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų pagrindu.

26 Straipsnis

Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.

36 straipsnis

Negalima drausti arba trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.

Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik  įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Tarp kitko

Sako, tokiomis eitynėmis jauni žmonės propoguojami tapti homoseksualais. Abejoju ar tai įmanoma. Čia kaip su tuo vilku: šerk vilką nešėręs, kaip į mišką žiūri, taip ir žiūrės.

Panašiai ir su apsisprendusiu vyru, tuo labiau jaunu – pasakok tu nepasakojęs, kad tikra meilė tik tarp vyru,  bet  kaip gražiausi sapnai sapnuojasi su moterimis taip ir toliau sapnuosis.

Ne visai į temą

Jei nutiktų stebuklas, ir Vilniuje vyktų homoseksualų paradas, su Elton John, a.a. Fredy Mercury ir kitomis homoseksualiomis įžymybėmis priešakyje, tai būtų bene geriausia, kas gali nutikti Lietuvos kultūriniame gyvenime.  Bent jau neprasčiau nei VEKS.

Vaizdai

Jei būsimos eitynės kaitina vaizduotę, tai keletas nuotraukų iš pernai vykusio analogiško renginio Latvijoje:

Rekomenduoju

Ta pačia tema būtina paskaityti porą įdomių įrašų:

Dovilė – Kodėl aš dalyvausiu LGBT eitynėse 2010-ųjų gegužę

Buržujus – be gudraus (antihomofobiško) pavadinimo

]]> http://www.jusstinas.lt/homoseksualu-eitynes-nematoma-puse/feed/ 2 http://www.jusstinas.lt/lukiskes-lt/ http://www.jusstinas.lt/lukiskes-lt/#comments Sun, 21 Mar 2010 21:16:56 +0000 Justinas http://www.jusstinas.lt/?p=988 Kokia įstaiga – toks ir internetinis puslapis.  Štai pro Lukiškių kalėjimo vartus eiliniam piliečiui praeiti turbūt būtų ne itin paprasta (o perėjus kažin kas lauktų),  kaip ir bandant atidaryti jų internetinį puslapį lukiskes.lt .  Jungiantis  iš google paieškos rezultatų iš karto pasitinka įspėjimas:

Bandant patekti paprastai, pasitinka tradicinis užkrėsto puslapio įspėjimas:

Virtualios realybės projektas ?

Visų pirma, dainų originalai, kuriuos norėjau matyti Jūsų atsakymuose:

1. Omega- Gyöngyhajú lány (The girl with the pearl’s hair) . Turbūt daug kam bus nuostaba, kad originali daina yra ne Scorpions “White dove” . Pasirodo, pirmoji dar 1969m.   šią dainą sukūrė sena vengrų grupė Omega, o Scorpionai perdainavo daugiau nei po 20 metų. Visgi kaip teisingą atsakymą užskaičiau ir “White dove”, nes keistuoliai turbūt labiau orientavosi į šią versiją, o abi grupės  kartu draugiškai dainą ne karto atliko koncertuose. Omegos versija čia.
2. Boney M – Brown Girl In The Ring
3. Ben. E. King – Stand By Me. Vėliau dainavo ir J. Lennon, kurio versija tapo žinomesnė
   
4. Slade – Far Far Away
5. Christie – Yellow River
6. The Animals – House Of The Rising Sun . Taip, tai amerikiečių liaudies daina, bet sėkmingiausiai ją sudainavo The Animals. 
7. Bob Dylan – Knocking On Heaven’s Door. Teisingą atsakymą buvau parašęs net tekste.

O dabar – septyni žmonės, kurie atsiuntė teisingus atsakymus;

1. Aivaras
2. Paulius
3. Nerius
4. Marius
5. Daiva
6. Laurynas
7. Ingrida

Buvau sakęs, kad laimėtoją išrinksiu atsitiktinę tvarka, tad štai kaip viskas vyko ir kas laimėjo:

Random funkcija nulėmė, kad laimėtoju tapo Nerius. Sveikinu! Vos tik baigsiu rašyti įrašą, tuoj išsiųsiu bilietus.

Visiems kitiems ačiū už dalyvavimą! Idėjų dar keliems konkursams yra, tai, manau, bus progų bilietams į vienokį ar kitokį renginį laimėti dar bus.

Jau senokai buvom rašę, kad paskutinis šių metų ketvirtis nudžiugins Sony Ericsson naujienomis – bus pristatyti trys nauji, išskirtiniai modeliai. Praėjus savaitės pavyko gauti išbandyti Sony Ericsson Aino, tad nieko nelaukus – kelių dienų naudojimo pirmieji įspūdžiai, atsiliepimai ir vartotojiškas telefono aprašymas.

Dizainas

Sony Ericsson Aino dizainas ir išvaizda – bene pagrindiniai dalykai, dėl kurių telefonas taip buvo laukiamas. Ir iš tiesų, reikia pripažinti, kad Aino savo dizainas labai nuvykęs. Nors iš pirmo žvilgsnio gal net kiek primena Iphone, kadangi priekyje neturi nė vieno mygtuko – vien didelis 3 colių lietimui jautrus ekranas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio, nes aparato korpusas – slankusis ir atitraukus ekraną pasitinka paslėpta standartinė Sony Ericsson klaviatūra. Už tai didelis pliusas, kadangi labai praktiška – telefonas vidutinio dydžio (104.0 x 50.0 x 15.5 mm.), o turi didelį ekraną ir gražų dizainą. Vienintelis kol kas pastebėtas minusas – skaičių mygtukai nedideli ir lygus (neiškilę), tad kartais rašant sms ar renkant numerį nuspaudžiamas ne tas, kurio norėjosi. Na, bet gal čia kalti dideli pirštai.

Ekranas

Jau minėjau, kad ekranas didelis, net 3 colių, su jutimui jautria funkcija (touchscreen). Galbūt skaitant ir spėjo iškilti klausimas, kam reikalingas ir lietimui jautrus ekranas ir klaviatūra. Visų pirma – nebūtina atitraukti telefono norint (ne)atsiliepti į skambučius, pakanka paliesti ekraną. Antra – Aino puikiai subalansuotas pramogoms, o touchscreen – jomis naudotis. Neatitraukus telefono galima valdyti muzikos ir video grotuvus, FM radiją, fotokamerą, peržiūrėti nuotraukas. Vėl gi patogu, kadangi naudojantis didelio ekrano teikiamais pliusais nereikia atsitraukus maigyti mygtukų.

Dar viena pagyra ekranui – nė karto neteko automobilyje ryškiai spiginant saulei prisitraukti telefoną kuo arčiau, norint ką nors įžiūrėti. Žinoma, per paskutinę savaitę tokių tų dienų vos viena, tačiau 16 milijonų spalvų ir 432×240 rezoliucijos ekranas kol kas nenuvylė. Ryšku ir spalvota, o supykti galėtų nebent tik itin technologijų ištroškę žmonės, kad nėra pilno valdymo su screentouch.

Ryšys, WiFi

Aino palaiko visus 4 dažnius, jungiasi prie prie 3G, turi GPS imtuvą, o svarbiausia – galimybė prisijungti Wi-Fi. Itin aktualu tiems, kurių mobilaus ryšio operatorius suteikia mažai duomenų arba brangiai juos apmokestina. Žinoma, gyvenant ne didmiestyje surasti neužrakintą tinklą šiek tiek sudėtinga, bet funkcija pasitarnauja ir kitaip: namuose turint WiFi maršrutizatorių su programa Media Go iš kompiuterio galima lengvai persikelti failus, žiūrėti video, klausytis muzikos iš kompiuterio telefone arba atvirkščiai. Taip pat, kaip susijungti kelis vietinius kompiuterius per Share funkciją. Jei tokios galimybės nėra, prie kompiuterio visada pavyks prisijungti su USB laidu. Prisijungęs telefoną prie kompiuterio bandžiau ir kaip interneto modemą – 3G per USB. Tas pats, kai kartais prisireikia įsijungti Vodafone.

Fotoaparatas ir Kamera

Fotokamera – vienas iš telefono arkliukų. 8.1 MP raiškos, artinanti 16 kartų skaitmeniniu būdu. Nors seniau galvojau, kad jokia telefone įmontuota kamera nepakeis kad ir prastesnio skaitmeninio fotoaparato, bet vis dėl to, pasinaudojus šia, nebesinori net imti savo seno 5.1 MP aparato į rankas.

Automatinis fokusavimas, tačiau tai galima labai paprastai ir rankiniu būdu – pakanka per ekrane matomą vaizdą pirštu paliesti norimą vietą ir vaizdas bus sufokusuotas. Kita įdomybė – automatinis veidų atpažinimas: pasirinkus tokią funkciją kamera atpažins draugo, draugės ar nepažįstamojo veidą ir automatiškai į jį atliks fokusavimą.

Vos nufotografavus galima šiek tiek pakoreguoti nuotraukas – padaryti juodai baltą, šviesinti, tamsinti ir neišjungus fotoaparato turėti kelis variantus – tiek originalą, tiek koreguotą versiją. Įmontuota blykstė, galima fotografuoti prietemoje ar naktį. Tik kiek sudėtingiau, kai naktį daroma nuotrauka į horizontą – šviesai nėra kur atsispindėti, tad nuotrauka gali nepavykti.

Kadangi telefonas turi GPS imtuvą, tai galima įjungti funkciją, kad būtų tiksliai nurodoma, kokioje vietoje nuotrauka daryta.

Iš karto nufotografavus nuotrauką galima nusiųsti e-mail’u, patalpinti Picasa ar Flickr, Facebook’e, o video nusiųsti į Youtub’ą.

Apskritai, Aino fotokameroje nepasigedau kokios funkcijos, kurios nebūtų paprastame skaitmeniniame aparate. Nusikeikti teko tik keis kartus, kai fotografuojant prietemoje pirštu uždengiau blykstę. Kiek neįprastai laikyti telefoną už šonų, tad kartais laikant abejomis rankomis pirštai nuslysta ir ant nugarėlės.

Kiek sudėtingiau su kamera, kadangi tik paėmus į rankas padaryti kiek geresnės kokybės nuotraukos nepavyks. Bet paskaičius vartotojo vadovą, peržiūrėjus nustatymus galima filmuoti neblogus mėgėjiškus vaizdelius.

Toliau šiek tiek keletas nuotraukų ir video.

GPS Navigacija

Kaip jau minėjau, telefone įmontuotas GPS imtuvas ir navigacijai skirta programa Wisepilot su Lietuvos žemėlapiais. Tiesa, visų miestų gatvių ir gatvelių nėra, bet didmiesčiuose pasiklysti neteks. Klausant rimto moteriško balso kol kas pasiekiau visus kelionės tikslus vos su kelių metrų paklaida. Taip pat iš karto integruoti ir Google maps, kuriais galima naudotis ne prasčiau, nei kompiuteryje.

Bet GPS šiek tiek ir nuvylė, nes ne visada telefonas susisiekia su palydovu. Ir nei debesys, nei pastatai tam įtakos neturi, kadangi iš naujo parsisiuntus ar sukonfigūravus nustatymus viskas iš karto susitvarko.

Baterija

Techniniai baterijos – 1000 mAH, 380 valandų budėjimo laiko ir 13 pokalbiams. Daug, bet pirmomis dienomis buvau nusivylęs – nors ir naudojau itin aktyviai, bet tikėjausi, kad kas dieną įkrauti nereikės. Bet, pasirodo, buvo to kaltės dalis buvo dėl to, kad nuolatos laikiau įjungęs 3G, kuris ženkliai sumažina akumaliatoriaus darbo laiką. per likusį laiką teko įkrauti kas porą dienų, bet turbūt dėl to, kad vis dar dažnai aktyviai naudoju. Pilnai įsikrauna šiek daugiau nei per pusantros valandos.

Internetas

Kol kas visose telefonuose naudodavau Opera mini interneto naršyklę, tačiau Aino kol kas jos įdiegti jos lyg ir neprireikė. Standartinė naršyklė atidarinėja visus puslapius, turi integruotą google paiešką ir apskritai patogi naudoti. Minusas prieš Opera mini, kad negalima apversti horizontaliai, kad turint tokį ekraną būtų patogu.

Jei Sony Ericsson kurdami Aino apie lietuvius nepagalvojo ir neintegravo one.lt, tai bent Facebooku neteks nusivilti. Šiam tinklui pasiekti nereikės jungtis per naršyklę, kadangi integruotas tiesioginis prisijungimas kaip atskira programa. Taip pat nereikės nuolatos įsijungti aplikacijos norint sekti naujienas – dalinai išjungus Facebook nusikelia į ekrano pašonę ir vėliau vis primena apie save.

Kol kas neįsikėliau nė vieno muzikos failo, tačiau kartais mėgstamų dainų paklausau – integruotas youtub’as, tad prisijungus prie 3G ar WiFi, vos keliais paspaudimais surasi mėgstamos dainos video. Na, bet čia vėl, nereikėtų tuo piknaudžiauti, jei operatorius nesuteikia daug nemokamo duomenų kiekio.

Remote Play

Iki šiol neminėta išskirtinė telefono savybė – programa Remote Play, kuri leidžia WiFi ryšiu prisijungti prie PS3 ir juo valdyti – žaisti žaidimus. Deja, neturiu PS3 ir pačiam neteko išbandyti, bet iš video matyti, kad turėtų būti labai smagu:

Programos

TrackID – programa, atpažįstanti dainas, nurodanti atlikėją, dainos pavadinimą ir muzikinį albumą. Tai nėra naujiena, bet pačiam kol kas neteko išmėginti. Smagu, nes nebėra problemos, kai per radiją išgirdęs per radiją smagią dainą turi ilgai ieškoti, kas ją atlieka. Tiesa, lietuvių atlikėjų kūrinius atpažįsta labai retai.

Tracker – programa, skirta sportuojantiems ar šiaip mėgstantiems bėgioti. Esmė – fiksuoja įveiktą atstumą (pagal GPS), sugaištą laiką, suvartotą energijos kiekį, naudojant nuolatos – braižo grafikus ir pateikia statistiką. Galima pasirinkti tikslą – treniruotė pagal laiką, atstumą. Nenaudoju, tiesiog kelis kartus išbandžiau.

AccuWeather – gan tiksliai parodo realaus laiko oro sąlygas – temperatūrą, vėjo greitį, debesuotumą ir t.t. Taip pat daugiau nei savaitės prognozes.

Žaidimų įdiegta tik porą, tačiau bet kada galima parsisiųsti daugiau. Taip pat kaip ir su programomis. Reikia žinoti tik ko tiksliai norisi.

Patiko, kad pateikiamas išsamus vartotojo žinynas, atskira programa, mokanti , kaip geriausiai išnaudoti fotoaparatą.

Ir dar

Patiko, kad komplektacijoje iš karto yra bluetooth ausinė su standartiniu lizdu ausinėms. Prisijungus kolonėles garso sistemą muzikos galima klausytis tiesiai iš telefono. Be to, paties telefono garsas ausies nerėžia ir skamba gerai tiek garso, tiek kokybės atžvilgiu. Įdomu būtų, ką pasakytų ekspertai, tačiau neprofesionaliai ausiai viskas atrodo gerai.

Patogūs audio ir video grotuvai. Tiesa, nepatogu, kad atpažįsta tik mp4 formato video failus, bet pasinaudojus nemokama Any Video Converter programa gretai konvertuoja video failus į mp4. Vietos talpinimui taip pat pakankamai, nes pridedama originali 8 GB atminties kortelė.

Patogus stovelis telefonui ir ausinei krauti. Į jungiamas vienas laidas įkrovimui, kitas USB sujungimui su kompiuteriu. Paprasčiau, nes vienu metu gali krautis tik ausinė, tik telefonas, be to, mažiau nereikalingų laidų.

Kol kas tiek, tikiuosi apžvalga bus bent kažkiek naudinga ir galbūt padės apsispręsti. O jei dar kils kokių pastebėjimų, būtinai papildysiu.

Prisiminimai

Netolima praeitis. Kad ir 2005-ųjų EČ  Serbijoje, kai, iš esmės, niekuo nestipresnė rinktinė už šiuometinę, demonstravo solidų žaidimą.  Su vienintele super žvaigžde Šiškausku, įžaidinėjant kamuolį Ginevičiui ir Gustui, sugebėjo nugalėti turkus, sutrypti bulgarus, įspirti visada grėsmingai atrodantiems  kroatams ir pralaimėjus vos vienas rungtynes užimti šiuo metu itin aukštai atrodančią 5-ąją vietą.  Ir iškovoti bilietą ir pasaulio pirmenybes.  O ir komandoje tada buvo kur kas kardinalesni pasikeitimai nei dabar – rinktinę paliko ne trys pagrindiniai žaidėjai, kaip šiemet, o bent jau penketas – Štombergas, Macijauskas, Songaila, Jasikevičius, E. Žukauskas.  Praktiškai visas iki tol buvęs startinis penketas. Įdomu, ar ne ?

Galvosūkiai

Sprendi jau kelias savaites trunkantį galvosūkį – ar dabar 25-erių metų Jankūnas prieš keturis metus buvo geresnis žaidėjas nei dabar.  Nes prieš keturis metus sugebėjo būti tvirtas rinktinės dvyliktuko narys.  Pasiekė daugiau nei 8 taškų vidurkį, per visas 6 varžybas padarė vos 3 klaidas, per svarbias mažojo pusfinalio varžybas su rusais įmetė net 19 taškų.  O šiais metais net nebuvo vertas ilgiau žaisti net kontrolinėse varžybose.

Arba kitaip skambantis variantas: ar tikrai tokia super stipri Lietuvos rinktinės priekinė linija, kad gali atsisakyti puolėjo, kuris nepatektų gal tik į poros EČ dalyvaujančių komandų startinį penketą ?

Ar Mantas Kalnietis visiškai degraduoja ? Neturėdamas dar visai 20-ies 2006-iais, PČ , rinktinės žaidimui aikštelėje vadovavo daugiau nei po 20 minučių, o dabar per visas rungtynes žaidė tik tiek.  Ak, ta įžaidėjų problema…

Tėviškas auklėjimas

R. Butautas ne kartą sakė, kad Kleiza jam yra kaip sūnus. Įvairaus amžiaus rinktinėse treniruoja nuo paauglystės, puikiai pažįsta ir kaip žaidėją, ir kaip žmogų. Ir panašu, kad yra šiek tiek per daug atlaidus ir atsainiai žiūri į tėvystės pareigas. Nes priešingu atveju jau po pernykščio olimpiados pusfinalio būtų ne kartą tėviškai traukęs per ausį.  Kad neliktų tų nesportinių pražangų iš per didelio pasipūtimo, arogancijos ir savanaudiškumo, kai to visiškai nereikia.

Supratingumas ir tolerancija

Panašu, kad LKF su Garastu priešaky darosi supratingesni ir gal net labiau tolerantiškesni. Jei 2006-iais PČ, kai rinktinė vėl panašaus pajėgumo rinktinė užėmė septintąją vietą,  iš pastarųjų kritiką liejosi net nepasibaigus turnyrui. Sakė, blin, kaip čia gali būti, kad netekus “vos” kelių pagrindinių žaidėjų toks blogas žaidimas. Ir Sireika jau beveik buvo atstatydintas, o jo paties pareiškimas buvo tik formalumas.  Iki šiol  neteko matyti nė vieno jo viešo pasisakymo, jokios kritikos ar nuomonės. Turbūt su amžiumi darosi šiek tiek atlaidesnis.

Ateitis

Jau ateinantis EČ vyks Lietuvoje. Savose aikštėse, tarp savų sirgalių ir sienų. Natūralu, kad bus bent jau žaisti finale. Dar natūraliau, kad tam reikėtų sistemingai ruoštis, t.y. vykdyti skausmingą kartų kartą. Nes šiuo metu visiems pagrindiniams rinktinės žaidėjams arti 30-ies ir žaidžia jau ne vienus metus be pertraukų, mūsų super žvaigždės, pasilikusios teisę dar sugrįžti į dvyliktuką, turi dar daugiau metų.  Kas bus dar po dviejų metų ? Rinktinei, su gerokai didesniu nei 30-ies metų vidurkiu gali būti sunku pergalingai užbaigti turnyrą. O šis ne toks svarbus EČ ir galėjo būti tas etapas, kai į rinktinę įtraukiami jauni žaidėjai. Reikia gi kažkaip apšaudyti potencialius jos žaidėjus. Na, jei ir ne pagrindiniame dvyliktuke, tai bent jau atsisakyti jų ne iš po pirmų etapų ir leisti pažaisti bent kontrolinėse varžybose. Tikėkimės dar kas nors išdegs kitais metais, nes priešingu atveju teks patvirtinti paskutiniųjų metų tendencijas, kad šeimininkai netampa čempionais.

Tariamoji nuosaka ir pasikartojimai

Broli, jau kelios varžybos kai nėra žodžio “reikėtų”, o tiesiog rėkte rėkiant REIKIA.  Jei tikrai gali, kuo aš tikiu, tai pirmyn. Beje, žiūrėjus visas ketverias varžybas jau beveik sapnuose girdžiu komentatoriaus frazes -  K. Lavrinovičių keičia D. Lavrinovičius, D. Lavrinovičių keičia K. Lavrinovičius.

Tendencijos

Panašu, kad Lietuvos nelaimės krepšinyje kartojasi kas aštuonerius metus. 1993-iais visiškas fiasko toje pačioje Lenkijoje,  2001-iais latvių užkurtas pragaras Turkijoje. Dabar 2009 ir vėl liūdnas vaizdas. Be to, jei tikint tuo, tai kitame EČ galime tikėtis aukso. Nes po Turkij0s nelaimės pailsėjome metus ir kėlėme į viršų čempionų taurę.

Pagalba ir parama

Panašu, kad sirgaliai irgi padeda žaidėjams smukti į dar didesnę duobę. Elementaru – žaidėjai turi kompiuterius, paskaito naujienas, straipsnius ir komentarus. Ir įdomu, kaip turi jaustis į aikštę išleistas Mažutis, Jomantas ar kiti komentatorių ir apžvalgininkių ne iš geros pusės linksniuojami žaidėjai. Tie patys treneriai. Tikrai nesijauti labiau pasitikintis savo jėgomis, kai tave  tūkstančiai vadina mulkiu.  O ir atvirkštinis variantas, kai bandai duoti protingus patarimus,  neveikia – šuns balsas į dangų neina.  Taip kad gal kol kas reikėtų pasilaikyti savo blogas emocijas ir pamazgas pilti tada, kai tikrai viskas bus baigta.

Gražu

Pavogta iš www.krepsinis.net

Vis dėl to gražu žiūrėti, kad krepšininkai iki galo nenukabina nosies, nepasiduoda ir net esant beviltiškai situacijai stengiasi laimėti.

Viltis

Krepšinis nenuspėjamas. Būna, kad beviltiškai sužaidus tris kėlinius komanda atsigauna ir ketvirtajame išplėšia pergalę. Tikėkimės, kad likusios dvejos varžybos šiame EČ ir bus mūsų rinktinės įspūdingo spurto paskutinis kėlinys.

Kadangi veikiate ne pogrindy, dėl  žiniasklaida ir visuomenės susidomėjimo į Jus atkreipia dalis gudrių, bet ne protingų žmonių. Ne dėl to, kad smerktų ir  bandytų įteigti, jog tai tam tikra prasme nesąžininga, tiesiog mato dar vieną pinigų darymo nišą ir turi viziją, kaip sugriauti Jūsų susikurtą monopoliją. Be abejo, konkurenciją laikote ir suprantate kaip visiškai normalų rinkos reiškinį, tad jos visiškai nebijote ir ruošiatės konkurencijai. Čia ir prasideda visos problemos – jūs jauni, šiuolaikiški ir galvojate, kad išlaikyti ar išsikovoti savos rinkos dalį pakaks gerų marketingo sprendimų ir kokybiškų produktų.

Deja, klystate. Tie ankščiau minėti gudrūs, bet ne protingi žmonės verslo darymą ir marketingą suvokia visai kitaip. Aiškiau – per pažįstamų pažįstamus ar kitais kanalais susiranda įtakingesnius dėstytojus, rektorius, dekanus.  Pateikia paprastą pasiūlymą – pateikiame pilną informaciją: mūsų rašytus darbus įvertinate aukščiausiais balais, konkurentų – neigiamais, visiškai neatsižvelgdami į kokybę. Pinigus dalinamės.

Manot nesutiktų ?  Sutiktų, nes pinigai gali nupirkti daug, o ir tie gudrūs, bet ne protingi žmonės  gali pateikti ultimatumą arba – arba. Kas nutinka su jūsiškiai kontorai? Arba bankrutuojate, nes dėl nuolatos gaunamų darbų neigiamų užsakymų nebegaunate užsakymų, arba tiesiog atsisakote gražios verslo vizijos ir perimate visas senąsias tradicijas ir ieškote, su kuo “galėtumėt”dalintis” pelną.

Taip, šiame verslo modelyje daug kur trūksta logikos ir vargu ar bent iš dalies toks pilnas variantas būtų įmanomas realybėje. Bet esmė – idėja kaip pavyzdys. Pritaikykit ir įsivaizduokit tokį verslo modelį bendru valstybės mastu ir žinosit, kaip viskas viskas vyksta. Konkursai, tiek pirkimų, užsakymų ar bent kiek į rimtesnes valstybės tarnautojo pareigas  – tik dėl bendro vaizdo, nes viskas nuspręsta gerokai prieš ką nors organizuojant. Pažįstami, giminaičiai ir, žinoma, pinigai – pagrindiniai kriterijai. Beveik galima išvesti priklausomybę – užimamų pareigų svarba atvirkščiai proporcingą sugebėjimams ir žinioms.   Ką jau bekalbėti apie rimtus projektus, kur pinigų sumos – šešiaženklės. Yra išimčių, bet retai.

Ir labai pikta, kai didelį dėmesį skiria iš esmės smulkiems nusižengimams. Tai prigauna į darbą važinėjant tarnybiniu automobiliu, tai priedą  prisidėjo prie atlyginimo metų gale ar paėmė porą butelio viskio kaip kyšį. Blin, to taip pat neturėtų būti, bet klausantis tokių istorijų kartais pačiam norisi išmaukti vieną kitą taurelę. Nes labai paprasta – kai tvarkaisi, iš pradžių surenki didžiąsias šiukšles, o tada jau gali šluostinėti mažas dulkeles. Kai darai atvirkščiai, kažin ar kas pavyks.

Tai nenaujiena ir niekam nėra paslatis. Na, paslaptis, bet vieša. Ir žmonės sako, kad išmirs dabartinė karta, ateis nauji, šiuolaikiški žmonės ir viskas atsigaus. Dėl to labai abejoju, nes jaunimas sparčiai mokos. Perima visas tradicijas, sužino, kas efektyviau, ar kas blogiausia  -  tampa aplinkybių auka, kai kitos išeities neturi. Maždaug  taip pat, kai vaikas, augęs šiukšlyne ir nesuprantantis, kad gali būti ir kitoks gyvenimas, greičiausiai ir suaugęs ten tęs savo dienas. Tad nebūtų nieko keisto, jei ir po tų 50-ies metų lietuviai skųsis, kad gyvena korumpuotoje valstybėje.

Kita  bėda – žmonės išvažiuoja į kitas šalis ir ten tęsia savo gyvenimą. Ir ne tik tie, kur stato namus ar plauna indus, bet ir realiai turintys potencialo ką nors nuveikti svarbaus.  Paskutiniu metu galvoju, kad jei baigčiau mokyklą dabar  – turbūt keliaučiau mokytis kitur. Man nėra blogai ir čia, to minėto potencialo aš gal ir neturiu, bet vis tik norisi gyventi, matyti ir girdėti kitokią aplinką ir kultūra.

Sulaiko ar sulaikytų tik ta mintis  -  skęstantį laivą pirmosios palieka žiurkės, įgula – paskutinė. Ir dėl to:

Labai tikiuosi, kad kada nors visi tie žmonės turės kuo didžiuotis, o jų darbas ir pastangos nebus nuėjusios šuniui ant uodegos.

Respublikos Prezidentą renka Lietuvos piliečiai penkeriems metams, remdaniesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.

Pabraukiau žodžius renka ir renkamas.   Pagal manąją logiką ir lietuvių kalbos supratimą, jei aš dalyvauju rinkimuose ir už mane kažkas balsuoja, tai  tai aš esu renkamas arba piliečiai mane tiesiog renka. Jei rinkimus  laimiu, tai, reiškia, aš esu išrenkamas. Ar aš tiesiog blogai interpretuoju šiuos žodžius ir vis dėl to renka = išrenka.  Nes jei ne, tai pacituotos eilutės reikštų, kad ir  kandidatuoti galima tik du kartus iš eilės. Juolab, kad tolimesniuose straipsniuose naudojamas žodis išrinktas.

O nesuprantu tų eilučių i visas įdomumas tame, kad dabartinis LR Prezidentas kandidatavo tris kartus iš eilės, Kazimiera Danutė jei dar to nepadarė, tai neužilgo padarys ateinančiuose rinkimuose.

Lietuvių kalbos ekspertai, padėkit išsiaiškinti, kuris variantas teisingas:

1. Kandidatuoti galima tik du kartus iš eilės, priešingu atveju – bus pažeista Konstitucija;
2. Redaktorių klaida Konstitucijos tekste;
3. Renkamas = išrenkamas ir kabinėjuosi ne ten, kur reikia.

Esu girdėjęs vieną pusiau rimtą tai paaiškinančią teoriją:

Moterys tam tikruose dalykuose iš prigimties yra taupesnės, apdairesnės ar net pavydesnės. Dėl to gaminant pagaili prieskonių, kokio specialaus, ypatingai skonį pagerinančio, ingridiento ir nuosavas tv šou ar galimybė vadovauti prabangiam restoranui atitenka vyriškiui. Buitinis pavyzdys:

Identiškus patiekalus gamina vyras ir moterys. Kas viskas išvirtų ideliai ir nepaprastai skaniai, reikia 1,3 paprikos.  Kol virėjA galvoja, kad 0.3 pipiro skonio nepakeis ir kur paskui reikės sunaudoti likusią dalį, vyrėjAS supjausto 0.4 į patiekalą, o likusią dalį suvalgo užkandai prie degtinės kol viskas išvirs. Va, tau, ir kulinarijos subtilybės.

Ir būčiau  tą teoriją toliau laikęs nelabai juokingu anekdotu, jei ne receptų paieškos pas supermamytes:

Nes atkreipiau dėmėsį, kad ne viena kulinarė nurodo, kiek patiekalas turi kalorijų. Tai sakau, gal ta taupumo  teorija nėra iš piršto laužta: mažiau to ar ano – mažiau kalorijų – mažiau papildomų kilogramų – dailesnė figūra – geresnis gyvenimas – gražesnė ateitis.

Grožis ne tik reikalauja aukų, bet ir paverčia vyrus geresniais kulinarais. Nors iš esmės tai irgi auka.