Justino Dabulskio Blogas

Kažkada į paštą gavau linksmą istoriją. Panašią buvau skaitęs ir kažkokiam puslapy, anekdotų skiltyje. Paskaitykite!

Amerikietis milijonierius ilsėjosi mažame Meksikos pakrantės miestelyje ant jūros kranto, kai mažu laiveliu priplaukė meksikietis žvejas. Laivelyje buvo sužvejoti keletas didžiulių tunų. Amerikietis pagyrė meksikietį, kad šis sugavo tokias puikias žuvis, ir klausia:
— Kiek laiko užtrunka jas pagauti?
— Visai neilgai, — atsako šis.
Tuomet amerikietis klausia, kodėl jis nežvejojo ilgiau ir nepagavo dar daugiau žuvies.
Meksikietis atsako, kad sugautos žuvies visai pakaks jo šeimos poreikiams patenkinti.
— O ką tuomet veiki likusį laiką?
— Ilgai miegu, šiek tiek pažvejoju, žaidžiu su vaikais, su žmona Marija ilsiuosi per siestą, kas vakarą vaikštau po kaimą, geriu vyną, groju gitara su savo draugais. Turiu daug užsiėmimų ir gyvenu pilnavertį gyvenimą.
Amerikietis nusijuokė:
— Aš baigiau MBA Harvarde ir galiu tau padėti. Tu galėtum ilgiau žvejoti, tuomet įstengtum nusipirkti didesnį laivą. Tuomet iš gauto pelno galėtum nusipirkti kelis laivus, galų gale turėtum visą flotilę. Vietoje to, kad sugautą žuvį parduotum tarpininkui, parduotum ją tiesiai perdirbėjams, galų gale atidarytum savo perdirbimo ir konservavimo gamykla. Valdytum produktą, perdirbimą ir pardavimus. Tau reikėtų palikti tą mažą pakrantės žvejų kaimelį ir persikelti į sostinę Meksiką, tuomet į Los Andželą ir galu gale į Niujorką, kur valdytum išsiplėtusią savo įmonę.
— O kiek laiko visa tai užtruktų? — klausia meksikietis.
— 15—20 metu.
— O kas tada?
Amerikietis nusijuokė ir sako:
— Tuomet tavęs lauktų geriausia dalis: kai ateitų tinkamas laikas, tu paskelbtum viešąjį akcijų platinimą, parduotum įmonės akcijas ir taptum milijonieriumi.
— Milijonieriumi? O tada ką?
— Tuomet tu išeitum į poilsį. Persikeltum į mažą pakrantės žvejų miestelį, kur galėtum ilgai miegoti, žvejoti savo malonumui, žaisti su savo vaikais, ilsėtis per siestą su savo žmona, vaikščioti po kaimelį, vakarais, gerti vyną ir groti gitara su savo draugais.

Tokia ir linksma, ir priverčianti susimąstyti istorija. Bet turbūt yra daug tiesos. Susimąsčiau ir aš pats. Noriu uždirbti milijoną, važinėti su Subaru ir nesidomėti, ar labai pabrango benzinas, gyventi dideliam nuosavam name ir dar daug daug. Noriu ir to, kas nematerialu, kas suteikia kitokios laimės ir džiaugsmo, nepriklauso nuo pinigų kiekio ar daiktų vertės. Ir, rodos, žinau, kad antroji norų kategorija gyvenime turėtų būti svarbesnė, jei reikėtų skirti daugiau dėmesio, pastangų, bet vis dėl to pastaruoju metu labiau svajoju apie tai, kas materialu. Ir visi tikslai, kuriami planai, idėjos vienaip ar kitaip atsimuša į tai, kad ateity man turėtų atnešti visiems matomos naudos. Nemanau, kad tai yra labai, nes vis dėl to aš to neturiu, o jei ir turiu kažką, visgi tai nėra pasiekta savo jėgomis. Bet kyla pavojus, kad tam galiu(i) suteikti per didelę svarbą, per daug stengtis, dirbti vien dėl, kas kažin, ar garantuoja laimingą gyvenimą. Iš tiesų nesu garantuotas, ar dirbęs n metų, pasiekęs tai, ko noriu, neturėsiu nusivilti, ar nereikės galvoti, jog per daug linksmų ir kitaip gyvenime svarbių dalykų pražiopsojau.

Įsiminė vienas Arvydo Sabonio atsakymas į žurnalisto klausima, kur jam labiau patiko ar patinka gyventi – Ispanijoje ar Amerikoje. Atsakė, kad Ispanijoje, nes ten žmonės dirba tam, kad gyventų, o Amerikoje gyvena tiesiog dėl to, kad galėtų dirbti. Matyt, neveltui dažnai galima išgirsti terminą “amerikietiška svajonė”. Nebandau įteigti, kad pinigai, kitas turtas yra visiškai nesvarbūs, nes pats niekada su tuo nesutikčiau, bet vis dėl verta peržiūrėti savo prioritetus ir pagalvoti, ar tikrai būtent tai padarys tave laimingą. Nėra lengva atrasti tą “aukso vidurį”, bet stengtis juk verta. Yra mažai neįmanomų dalykų. Jei gali sugebėti uždirbti sumą su n nuliukų, tai manau įmanoma ir paversti savo gyvenimą harmoningu visais atžvilgiais. Aišku, kiekvieno norai ir siekiai, vertybės skiriasi, gali būti orientuotos visai kitur ir kitaip, bet vis dėl to į amžių išmintį, tūkstančių žmonių patirtį, jų sėkmes ir nesėkmes taip pat reikėtų atsižvelgti. Iš esmės žmonės vienodi. Turėtų ypač aktualu tai būti jauniems žmonėms, kurių gyvenimo patirtis ir suvokimas tam tikrais atžvilgiais dar nėra toks gilus ir subrandintas.

Mamontovas vienoj dainoj dainavo, kad esam vergai savo stambių pinigų. Perfrazavus galima sakyti, kad esam vergai savų norų, svajonių. Bet svajonės nelygios svajonėms. Aukoti didžiąja gyvenimo vien tik dėl to, kas nėra amžina, kažin ar labai protinga. Gal geriau būti šeimos, meilės, draugystės, tiesos, doros, vaikų, paprasto, gražaus gyvenimo, nuoširdumo, tobulos asmenybės ieškojimo, savęs atskleidimo ir įamžinimo įkaitu? O gal pasitelkus anksčiau aprašytą optimizmą stengtis pasiekti tokią lygsvarą gyvenime, kad visko būtų tiek, kiek riekia, kad senatvėj nereikėtų gailėtis dėl jaunystėje neteisingai išsikeltų tikslų?