Iš Vilniaus pajudėjom jau gerokai po 19 val, kai pirmieji pasirodymai buvo gerokai įsibėgėję. Saulė jau nebe tokia kaitri, nuotaika gera, tai po nepilnos valandos jau stabtelėjome Anykščių pradžioje pasikalbėti su vietiniais draugais. Ilgai netrukom, nes kažkur tolumoje girdėjosi griaudėjanti muzika, taip lyg ir kviesdama greičiau pasiekti galutinį tikslą. Dėl visa ko pasiklausėm kelio iki Dainuvos slėnio, nors to nereikėjo – važiuojant per Anykščius kiekvienoje sankryžoje buvo sudėtos rodyklės su nuorodom į Velnio Akmenį.
Slėnio ir festivalio pašonėj iš karto galima įsitikinti, kad skelbta griežta apsauga nebus tik mitas. Viską juosianti tvora, kelios poros apsaugos darbuotojų įdėmiai tikrina tiek automobilius, tiek kuprines ir krepšius. Iš karto smagus vaizdas – ne vieną kompaniją sėdi prie vartų ir naikina atsinešta alų, nes vidun jo gabentis negalima. Taupydami laiką ir pinigus automobilį paliekam prie vartų esančioj aikštelėj ir žengiam pirmyn. Duodu patikrinti kuprinę, parodau bilietą ir gaunu apyrankę, vėl leidžiu patikrinti daiktus. Apsauga maloni, bet savo, kaip darbuotojų vardą, bando pateisinti visu šimtu procentu.
Beeinant link scenos iš karto pradėjau keikti apyrankes. Žiūriu, kad popierinė, priklijuota, tai galvoju, įšoksiu į upę ir nieko iš jos neliks. Bet, pasirodo, klydau, nes teko ne kartą maudytis (net grįžus po dušu ir pamiršus nusiimti), bet atlaikė kaip priklauso.
Nusileidžiam į patį slėnį, prie scenos, kur jau dalyvius bandė užvestiArgharus. Kaip pirmieji festivaly matomi atlikėjai man skamba neblogai, bet ne tiek, kad nesinorėtų pirmiau įsikurti palapinių miestely. O jame palapinių netrūksta, bet man įdomu tai, kad ramiajame kempinge jų vos ne daugiau nei aktyviajam. Kažkaip galvojosi, kad daugiau žmonių šėls visą festivalį non stop, bet pasibaigus koncertams buvo pakankamai visur ramu. Gal net per ramu. Susiradom vietą pamišky ir netoli paplūdymio, prajuokinom kaimynes kol pastatėm palapinę ir iškeliavom klausyti Dominanz.
Dominanz pasirodymas pakankamai įstrigo. Gali būti dėl to, kad buvo vieni iš tų nedaugelio negroję black/death metalo, kurio man buvo ryškiai per daug. Šiaip jų skambesys buvo pakankamai išskirtinis. Nors rimtesnių improvizacijų (tai ko labiausiai ir norisi per koncertus) taip pat trūko.
1991 metais, kai SSRS iš esmės jau buvo žlugusi, šaltasis karas baigtas, o vakarų kultūra nebebuvo tabu, tuomet dar eilinis ir kasmetinis festivalis Monsters of Rock atkeliavo ir į Rusiją. Į Maskvą, Tušino orouostą, su tikrai neeiliniais sunkiosios muzikos monstrais priešaky – Pantera, Metallica ir AC/DC.
Sunku pasakyti, kad tuo metu jautė ir galvojo gerbėjai, turėję progą po daugelio metų pamatyti ir išgirsti tai, kas seniau buvo pasiekiama paslapčia klausant užsienio radijo stočių ar kontrabandos būdu, bet faktas – tokių buvo daug. Labai daug. Skaičiuoja, kad ~1.5 – 1.7 milijono (!) metalo ir roko ištroškusių žmonių iš Rusijos ir kitų aplinkinių valstybių. Įsivaizduoji? Vos ne puse Lietuvos.
Bet įdomiausia dalis, dėl ko rašau įrašą, kad toje didžiulėje žmonių minioje, per Metallic’os atliekamą Fade to black, vos ne pačiame priekyje matosi nemaža Lietuvos vėliava:
Vadinasi, lietuviai tiek Metallic’ą, tiek kitas žvaigždes matė jau beveik prieš 20 metų. Sugebėjo prasibrauti kur kas arčiau nei likęs milijonas, o vėliavą įamžino AC/DC filme apie koncertą For those about to rock. Didžiuojamės, ane ?
Žemiau ir video, kur ~ 2.00 minutę galima pamatyti ir nuotraukoje sustabdytą epizodą, su plazdančia Lietuvos vėliava:
O gal pats ten buvai ? Gal tėvai, brolis, mama ar dėdė ? Nes būtų įdomu išgirsti ir užrašyti nuotykius tiek koncerte, tiek pakeliui į (iš) jo, kurių, manau, tikrai netrūko…
Futbolo dažniausiai nežiūriu, bet PČ jau trečią kartą buvo labai laukiama išimtis. Nes tai sporto renginys nusileidžiantis nebent Olimpinėms žaidynėms ir sukuriantis neįtikėtiną atmosferą. O ji tikrai neįprasta, jei net lietuviai sugeba suprasti, kad krepšinis nėra sportas numeris vienas, o naujienų portaluose žinių apie futbolą kur kas daugiau nei apie didvyrius žmogžudžius. Jau nekalbant apie visuotines lažybas, ašaras dėl savų favoritų, neįprastus orakulus ir milijonus beprotiškų beprotiškų sirgalių visame pasaulyje. Rodos, tas futbolo kvapas iš PAR užuodžiamas visame pasaulyje. Jūs gi puikiai patys viską žinote, nes juk tai – Futbolas Karalius.
Žvaigždės
Man, kaip senam krepšinio gerbėjui, pavydu ir nuostabu stebėti, kai į nacionalines futbolo rinktines susirenka visi geriausi žaidėjai. Aišku, traumos ir amžius kartais padaro savo, bet čia retai išgirsi, kad futbolininkas nežais rinktinėje, nes pavargo sezono metu, pagaliau susirado gyvenimo meilę, neturi kontrakto ar tiesiog nori pailsėti nuo futbolo. Kokio lygio žvaigždė bebūtų ir kiek milijonų beuždirbtų, bet žaidimas su rinktine čempionatuose yra vienas svarbiausių tikslų karjeroje.
Krepšiny, deja, taip nutinka retai. Beveik visuose čempionatuose galima sudarinėti simbolines rinktines iš tų krepšininkų, kurie atsisako žaisti dėl įvairių priežasčių. Šios vasaros pabaigoje startuos krepšinio PČ. Jau nekalbant apie Lietuvą, be pagrindinių žvaigždžių atvyks JAV (100% pasikeitusi sudėtis), Argentina, Ispanija, Rusija, Graikija ir t.t. Ir kaip tada ne suabejojęs gali sakyti, kad krepšinio PČ – svarbiausias metų krepšinio įvykis ?
Fiba
Daug kas sako, kad tai dėl patriotiškumo, bet aš, nenorėdamas užsipulti žaidėjų, galvoju, kad gal tai Fib’os bėda. Nes krepšininkai, ketverių metų cikle, kiekvieną vasarą turi po svarbų turnyrą: Europos (kito žemyno) Čempionatas – Pasaulio čempionatas – Europos čempionatas – Olimpinės žaidynės ir vėl viskas iš naujo. Futbolininkai tam pačiam cikle tik du: Europos Čempionatas – pertrauka – Pasaulio čempionatas – pertrauka ir vėl iš naujo. Gal tikrai žmonėms per daug krepšinio, o Fib’ai krepšinio prestižą reikėtų gelbėti imant pavyzdį iš Fif’os ? Nors kita vertus, visos futbolo komandos turi pereiti kur kas rimtesnę atranką (krepšinyje į kitą turnyrą gali patekti pagal gerus praėjusio čempionato rezultatus) ir tas rungtynių kiekio skirtumo kiekis nėra toks žymus. Tai kaip manot, kur to problema ?
Dainos
Beje, atradau kelias negirdėtas, bet smagias lietuviškas dainas apie futbolą. Paklausyk, gal patiks:
Nėra teisingos muzikos. Nėra ir blogos muzikos. Yra tik Muzika. Yra tik garsai, kartais balsai ir du variantai – arba tai Muzika, arba tai garsų chaosas. Arba tau Ji patinka, arba tu jos nemėgsti.
Klausantis pop muzikos nėra dvasiškai žlugęs žmogus, o dievinantis metalą ar roką neturėtų į elektronikos gerbėjus žvelgti su užuojauta. Sorry, bet nedrįsk sakyti, kad tu esi intelektualesnis už reperius, nes klausai klasikos. Tavo aštuoniasdešimtmetė močiutė sunkiai girdi tikrai ne dėl to, kad jaunystėje šoko polką, grojant vietinei kaimo kapelai, ir taip nesužinojo, kaip veža rokenrolas.
Nepaversk muzikos politika, kur kiekvienas tikina esantis kažkuo geresnis už likusius. Suprask, kad muzikos stiliai nėra nei priešai, nei konkurentai. Tai tik muzikos dalis – tiek įdomi, tiek savita, tiek baisi. Bet niekuo negeresnė už kitą, jei nekreipsim dėmesio į simpatijas ir antipatijas.
Ok, jau matau, girdžiu, kaip lankstai pirštus ir pamiršęs, kad kalbu apie muziką, o ne muzikantus, vardini atlikėjus, kuriuos muzikantais sunku pavadinti, kad ir koks melomanas bebūtum. Nekokybiška, neskanu. Nei cukrus, nei pipirai. Bet aš gi sakiau, kad ne viskas, kas sklinda per garsiakalbius, yra muzika. Tai tik chaosas. Ir tų atlikėjų net nereikėtų niekaip ir kitaip vertinti. Ignoravimas kartais yra tiesiog nuostabus dalykas. Nežiūrėk televizoriaus, neklausyk kai kurių radijo stočių ir neturėsi priežasties skųstis, kad kišamas nekokybiškas produktas. Linkomanija, youtub’as, TPB ir smalsumas suteikia galimybę pažinti įvairią muziką.
Ir faktas – nebūtų mėgstančių chaoso, nebūtų jis kuriamas. Kad ir kaip žiauriai kartais tai atrodytų, bet, velniai nematė, toleruokim ir tokius. Tiesiog įsivaizduok, kad tavo draugas įsimyli žmogų, kuris tau nei gražus, nei protingas, nei šiaip patinka. Juoda antipatija, kad net matyti nesinori. O draugas įsimylėjęs kaip rodo filmuose ar rašo knygose. Ką daryti ? Nežinau, bet dar vienas faktas – jei esi protingas – toleruosi ir nekreipsi dėmesio. Nes ne tu lova su tuo žmogumi daliniesi. Taip ir su muzika ir chaosu – jei kažkam patinka – tegu.
Be to nepamirškim smegenų ir dažnių. Kodėl ? Nes garsai turi savo dažnius, o smegenys garsus suvokia būtent per juos. Ir kiekvienoj puodynėj vis kitaip – jei itin netoleruoja žemų dažnių – nepatiks vienokia muzika, jei aukštų – kitokia. Dėl to rokas klausomas itin garsiai, klasika – tyliau. Viskas kur kas sudėtingiau, bet esmė tokia. O tai, iš ko tu kartais juokiesi – tik biologija.
O gal, sakai, toleruoji visus stilius, bet pats klausai tik vieną ? Pagirtina, bet ne iki galo. Eksperimentuodamas patirsi daugiau įspūdžių. Pamėgink prabusti su roku, pusryčiaudamas paklausyk kantri, pakeliui į darbą – regi, darbe – popso, per pietus – klasikos, vakarieniaujant – džiazo… ir išgirsi visai kitokią muziką. Mylėk muziką apskritai, o ne jos dalį.
Eksperimentai, žinok, tai į naudą. Naujovių nebijantys muzikantai niekada nepasimiršta ir tobulėja. O tu tiesiog jais lavini savo muzikinį intelektą.
Gerbk atlikėjus, jei jei kuria muzika, o ne chaosą. Nekeik jų vien dėl to, kad tau tiesiog tai nepatinka (daugiau apie tai čia).
Ir svarbiausia: prašau, mylėk muziką apskritai, o ne tik jos dalis, ir tik nesugalvok jos paversti politika.
Mis Europos ir Eurovizijos rengėjai turėtų susivienyti ir konkursą organizuoti kartu. Tokį hibridinį, gerokai sutrumpintą konkursėlį. Nes būtų praktiškai žiūrovams:
Nereikėtų ilgai ir nuobodžiai laukti kada gražuolės pasirodys su bikiniais. Turėtų tris minutes pademonstruoti viską, ką turi ir gali, be to, visom prasmėm įdomus muzikinis fonas – garantuotas.
Prieš įsijungdamas žinotum iš karto ką pamatysi. Nes kai dabar pradedi žiūrėti muzikinį konkursą, pabaigoj jautiesi apgautas. Naujo modelio konkurse bent jau žinotum, kad jei ausys ir nesidžiaugs, tai bent jau akys turės ką veikti.
Ok, aš žinau, kad dalyvauja ne vien moterys. Ir kad ne visus vyrus domina tik moterys, o moteris – vyrai. Bet maža bėda, nes gi turim du pusfinalius: pirmam vieni, antram kiti, o finalas maišytas. O ir šiaip, taisyklės gi negalutinės. Kaip ir tokios idėjos pliusai.
***
O jei rimčiau, tai šiandien po kelių metų pertraukos pas draugus stebėjau Eurovizijos pusfinalį. Šlamštas. Absoliučiai nė viena daina nesukėlė didesnių teigiamų emocijų. Labiausiai dėmesį atkreipė tik dainininkės. Aš suprantu, kokios tai muzikos konkursas, bet kai neišgirsti net originalaus, tai darosi liūdna.
Net sunku patikėti, kad į finalą nepateko InCulto. Prieš pradedant skelbti laimėtojus, net nebuvau pagalvojęs, kad gali nutikti priešingai. Palyginus su kitais dalyviais, jų dainą turėjo įstrigti net klausantis per radiją.
Be to, tik šiandien sužinojau, kad Eurovizijoje negalima groti gyvai. Lenkiu galvą prieš InCulto žemai jau vien dėl to, kad sugalvojo įsinešti žaislinius instrumentus ! Kaip ir dėl visos kitos ironijos.
Žiūrinėjau youtub’ą pasibaigus. Gan nemažai teigiamų komentarų, nors rezultatas ir ne toks, kokio norėtųsi. Ir ne vien lietuvaičių. Įstrigo vienas:
The best song tonight.. hate balkan countries.. i don’t understand them!
We should make a final for them and one for all other “normal” countires
Praėjo beveik porą dienų po Metallic’os koncerto, įspūdžiai ir emocijos aprimo, susistovėjo, tai pats laikas ir man pasidalinti pastebėjimais ir apžvalgėle.
Pradžių pradžia
Važiuojam nuo Žirmūnų link Siemens’o apie 19 val. Matau nuo Akropolio kamštis, mašina prie mašinos, iš karto kyla mintis – žmonių Siemens’e šįvakar bus kaip niekad daug. Išlipu, einu link arenos, įėjimo, atkreipiu dėmesį į besiburiuojančius gerbėjus – nuo užkietėjusių metalistų, jau pliktelėjusių dėdžių, rimtų ponų ir gražuolių, iki paauglių. Pagalvoju, kad iš susirinkusių daug tokių, kurie net nebuvo gimę kai Metallica pradėjo groti. Prisimenu, kaip mažą šiurpindavo sesės turėtas Jump in the Fire kasetės viršelis (kaip ir pati muzika), o dabar laukiu nesulaukiu pasirodymo. Nuostaba. Judu link įėjimo, kur prie vartelių maloniai nustebina apsaugos darbuotoją – prieinu, pakeliu rankas, laukiu kol apžiūrės kišenes, o ji tik paklausia: “Ar nešiesi gerą nuotaiką? ” Man atsakius teigiamai, nusišypso ir sako “Pirmyn”.
Link Scenos
Apsižvalgau ties suvenyrais. Baisia norėtųsi pasipuošti marškinėliais, bet pasižiūriu į kainas, savo piniginę ir iš karto surezgu planą, kad iš Fanstamagorijos nusipirksiu per pus pigiau. Prie vienu išėjimo apžvelgiu 18 juodų fūrų, atgabenusių visą įrangą, dar pavaikštinėju ir pirmyn į areną.
Iš karto akį patraukia ant lubų sumontuotas garsas ir apšvietimas. Didelė konstrukcija šiek tiek primena sraigtasparnio sparnus o gal net erdvėlaivį – santvaros, ratu sukabintas garsas, apšvietimas su žymiaisiais karstais duoda savo šarmo. Scena arenos vidury, kurią jau apsupę patys nekantriausi fanai. Ir nors likus pusvalandžiui iki pirmos apšildančios grupės išėjimo daug sėdimų vietų dar neužimtų, bet prie scenos žmonių daug daug. Galvoju nerizikuosiu, niekur nebeisiu, ir vienam krašte įsitaisau beveik prie pat scenos.
Apšildymas ir Sound Check
Kelios minutės iki 20 val po sceną pradeda vaikščioti Gojira personalas. Tikrina ar viskas sujungta, sudėta į vietas. Patikrinimui sekundei paliečia gitarų stygas, į ką dalis publikos sureaguoja entuziastingais šūksniais. Netrukus prigęsta šviesos ir išeina pati Gojira. Skamba gerai, griežtai, bet garsas ne koks – vokalo beveik nesigirdi. Pagalvoju, jei taip ir per pagrindinį pasirodymą, tai bus liūdnokai. Patys muzikantai scenoje nesnaudžia, energingai keičiasi vietomis scenoje. Įsiminė gitaristas, kai vis pereidamas į kitą scenos pusę galingu mostu ore įsukdavo gitarą. Nors garsas beveik nepagerėjo, bet pirmas metalo gurkšnis jau gomurį apšildė. O kaip kažkas juokavo, “grupė grynai sound check’ui, kad garsistai pasidalintų pirmais įspūdžiais”.
Pertrauka. Išnešami Gojira ir įnešami Fear Factory instrumentai. Dar apmažėja sėdimų vietų, prie scenos konkurencija didesnė. Po nepilno pusvalandžio vėl gęsta šviesos ir įbėga Fear Factory. Galingi ir stambūs vyrukai gal ir ne taip greitai juda scenoje, bet grodami ilgus plaukus pakrato kaip reikiant. Ir garsas jau šiek tiek geresnis. Pora dainų suskambėjo labai gerai, kurios bent jau mano pusėje buvusius gerbėjus apšildė geriau nei visas Gojira pasirodymas. Užskaitom.
Intro
Po Fear Factory vėl pertrauka, bet jau aišku, kad po jos išeis ir Metallica. Sėdimos vietos beveik užsipildė, prie scenos dar didesnė grūstis. Laukiam. 10, 15 minučių, bet nieko, išskyrus personalą ir sound check’ą. Dėmesio susilaukė darbuotojai, kurie nuleistomis virvinėmis kopėčiomis pakilo visam koncertui į palubę reguliuoti apšvietimo. Ne kartą nemažas triukšmas ir aplodismentai kilo įeinant kažkam iš personalo, bet tik kol paaiškėdavo, kad dar teks palaukti. Bet nekantrumas jautėsi - skandavimas “Metallica Metallica”, ilgai trunkanti visos arenos banga. Kažkas mano pusėj užtraukė Ant kalno mūrai ir sulaukė nemažai pritariančių. Vėl banga, vėl šauksmai.
~22:15 gęsta šviesos, pasigirsta tradicinis Metallic’os koncertų intro. Po keliolikos sekundžių sceną raižo lazeriai, o scenoje jau Metallica su “That Was Just Your Life” .
Jausmas geras. Baisiai geras. Rankos nejučiomis kyla į viršų. Šiek tiek neramu, nes vokalo beveik nesigirdi, bet beveik prieš akis Kirkas su gitara, tai per daug nerimauti nėra kada. Tiesa, garsas vis gerėjo su kiekviena daina ir vėliau bent jau stovint prie scenos viskas buvo ok.
Baigiantis dainai James’as sako “Today is your night” ir publika toliau šėlsta. Kita daina vėl iš naujo albumo ” The End Of The Line”. Skamba kietai, jaučiasi energija, bet dabar galiu sakyti, kad dar tik apšilimas.
For Whom The Bell Tolls
Pradėjus skambėti For Whom The Bell Tolls liaudis dar labiau įsiaudrino, o atmosfera įkaito. Matyt padarė savo, kad daina sena ir itin gerai žinoma. Be to, pradėjo žemyn leistis palubėje kabėję karstai su apšvietimu, kas davė savo efektą. Apskritai, energijos atžvilgiu buvo nauja pakopa, o vaizdas įspūdingas.
O greitis toliau nemažėjo – iš karto Fuel ! Prieš akis vienas po kito keičiasi James, Kirkas, Robas. Karšta. Toliau Fade to Black. Pirmoji šiek tiek ramesnė daina. Įtariu, kad jau uždainavo ir tie, kurie seniau tylėjo. Vėl naujų garsų – Broken, Beat And Scarred ir vienas už kitą geresni gabalai – Sad but true, Wherever I May Roam, Welcome home, All Nightmare Long. Oi kaip karšta !
One
Tamsu. Pasigirsta automatų šūvių seriją ir sprogimus imituojantis garsai. Scenoje vis kyla ugnies srovės, nuo kurių iš karto jaučiasi stiprus karštis. Gitaros solo. Taip, užgrojo One. Pateikimo atžvilgiu turbūt buvo pati geriausia.
Kita – Master Of Puppets. Energijos atžvilgiu čia turbūt buvo aukščiausias taškas. Dar dabar girdžiu kaip visi aplinkui rėkia – Obey Your Master ! Dar dabar tebegirdžiu. Fight Fire With Fire – vėl nėra kada atsikvėpti.
Atėjo eilė ir tiems, kas Metallic’ą pažįsta tik iš vienos dainos – Nothing Else Matters. James pasiūlo paklausyti Kirko solo. Vėl tamsa, Kirko solo virsta pirmais Nothing Else Matters akordais. Užsidega žiebtuvėliai, telefonai. Nuo galingos lempos iš aukštai krinta šviesa į gitaristą, o tada visi iš visų jėgų: So close, no matter how far…
Bet čia ne toks koncertas, kad dominuotų lyrika. Enter sandman vėl vėl varo iš proto.
Show must go on
Po Enter sandman tradicinis pirmasis atsisveikinimas. Publika supranta, kad dar per anksti ir tai šūksniais parodo. Grįžta ir pasako, kad eilė vienam iš koverių. Šiandien tai- Am I Evil ? Vėl visi gauna ko norėję. Battery skamba tikrai ne su tikslu parodyti, kad silpsta jėgos. Priešingai.
Now it’s your time to be on the stage sako James ir išrenka paskutinę dainą – Seek and Destroy . Paragina visus kartu dainuoti, o j0 žodžiais: “Tiesiog rėkit kaip aš ir tiek”. Šviesos į salėj susirinkusius gerbėjus, garsas, energija ir visi kaip vienas – searching, seek and destroy ! Pabaigoj iš viršaus pradėjo kristi juodi balionai su grupės logotipu. Nuo mažų iki didelių. Norėdami pagauti tada turbūt pašoko visi. Begaudydami vieną didelį nustūmėm tiesiai į šalią grojusį Kirką.
Atsisveikinimas
Patiko, kad nepasakė, kaip danai būna, “Ačiū Vilnius, you’re amazing “ ir tuoj pat neišbėgo iš arenos. Kelis kartus apėjo visą sceną, išmėtė mediatorius, lazdeles, stiklines, dar apsuko ne vieną ratą ir tik tada jau pasirodymas buvo baigtas. Vis dėl to profesionalai ir darbą atlieka kokybiškai iki galo. Ir apskritai, bendravimo netrūko, vyrai padirbėjo kaip reikiant ir niekas negalėtų pasakyti, kad tiesiog atėjo ir atgrojo. Geros dvi valandos geros muzikos non stop su visais priedais.
Vietoj pabaigos
Kaip kažkas sakė “Pamatysi, rytoj Delfi vienam komentare rašys kad koncertas geras, kitam – blogas, o trečiam visus kam patinka Metallica pasiųs toliau.” Iš ties, garsas vietomis gal nebuvo tobulas, kažkam trūko oro, kitiem maišėsi dėdulės su alum ar neišgirdo Unforgiven, bet čia ne esmė. Tobulai skambančios muzikos klausymui aparatūrą gali įsigyti pats, klausyti vienas, be jokių pašalinių žmonių ir šurmulio, bet niekas neatstos tų emocijų, atmosferos ir žvėriškos jėgos pliūpsnio. Kai grįžti namo skaudančiom kojom, rankom ir kaklu, o atsigulęs vis dar matai, girdi muziką, yra kažkas nerealaus. To neatpirks niekas. Nebent asmeninis cinizmas.
Slidus reikalas tas youtub’as – ieškai vieno, (ne)tyčiom užmetęs akį į šoną atrandi ką nors kitą ir galų gale trauki į grojaraštį ko ankščiau neregėjai ir negirdėjai. Tokia eilės tvarka šįvakar nuspaudžiau baisiai seniai begirdėtą Amberlife dainą. Pataikiau į video iš grupės gyvo koncerto. Gal, tiksliau, 8 dainų koncertėlio Live At Home.
Nes pasirodo,vyrukai su aparatūra įsitaisę vienam namų kambary, prie arbatos, žvakių ir smilkalų. Tiesiog. Viena iš dainų:
Sužavėjo. Labai. Turbūt matoma namų aplinka ir nuoširdumas ausims irgi turi įtakos ausims.
Bet labiausiai smagu. Nes kol kiti vietiniai atlikėjai skundžiasi, kad piratai atima visą uždarbį, apie gyvą dainavimą yra tik girdėję ir šiaip neturi motyvacijos pasirodyti už ačiū, kažkas ima ir nepatingi. Geros kokybės video internete nemokamai. Jei patiko, leidžia ir visą albumą parsisiųsti nemokamai mp3 pavidalu. Ir šiaip, padaryta neatmestinai ir ne taip jau įprastai.
Taip ir vilioja į savo koncertą. Išsimokėjus valstybei už bedarbystės mėnesius reikės laukti, kada atvažiuos į Vilnių.
Šiek tiek citatų iš Laimos Lavaste knygos Skersgatvis dviems, skyriaus Mano vyras gėjus:
Mano vyras – gėjus. Žinau, kad moterų, gyvenančių tokioje šeimoje ar to neištvėrusių, nepataisomai sužalota dvasia ir suluošintu likimu, Lietuvoje tūkstančiai.
Būti gėjumi dabar šaunu ir modernu, lyg būtum pateptasis tarp plebėjų. O kas žino, kaip gyvename mes , gėjų žmonos ? Ne savo valia, o apgaule įviliotos į tinklą, kuris tvirtai supančioja norinčias pasprukti.
Pusnuogis paauglys, visas drebėdamas, stovėjo tėvo kambario tarpdury. Pažvelgiau per jo petį. Nuogas mano vyras ir vaikų tėvas ant odinės kabineto sofos atliko lytinį aktą su savo draugužiu.
Iš savo kambario užsimiegojusi išlindo dukra. Sūnus pastūmė ją atgal ir pasuko durų raktą.
Daugiau nieko neprisimenu. Nualpau. Atsipeikėjau nuo nakties vėsos. Sūnus mane buvo ištempęs į kiemą. Jis sėdėjo šalia ant žemės, susiėmęs rankomis galvą, ir nesustodamas kartojo: “Aš jį supjaustysiu gabalais.”
Gabrielė pritaria, kai klausiu: gal homoseksualūs vyrai iš tikrųjų stengiasi pakeisti savo lytinę orientaciją, susituokdami su moterimi ?
“Yra ir tokių. Bet ir mano vyras, ir, kiek žinau, daugelis kitų gyvenimą šeimoje renkasi kaip širmą…”
Moteris, kurios gyvenimą vyras gėjus naudoja kaip priedangą, yra savotiško vampyro auka. Ji niekur neras pagalbos…Mano patarimas tokioms moterims vienas – bėkite kuo anksčiau, netikėkite vyro žodžiais, kad jis bandys keistis. Nepasikeis – tvirtino moteris, 25 metus gyvenanti su homoseksualios orientacijos vyru.
***
Pamirškim tolerancijos ir lygių galimybių pozicijas. Ne vien tik jose esmė.
Uždrauskim homoseksualų eitynes. Ir paradus. Galima ir visiškai juos ignoruoti – nerašyti, nerodyti, nesiklausyti., nematyti. Netgi priverstinai gydyti. Arba griežtai ir negailestingai bausti. Ir apsimesti, kad visi sveiki, dorovingi ir nenusikalstantysgamtai, sukuriantys naujas gyvybes, o visuomenė aplink laiminga.
Neaiškumas – ar dėl to tikrai Jų sumažės ?
Iš karto duodu savąjį atsakymą – nė velnio. Bus jų ir toliau, tik nedrįs nė vienu žodžiu apie tai prasitarti. Gyvens apsimesdami, kaip buvo rašyta vienoj citatoj, šeimą rinksis kaip širmą.
Kaip tada su tokiomis tikrai homoseksualumo paveiktomis šeimomis, traumuotais vaikais ir palaužtomis moterimis (vyrais?) ? Kas blogiau - matyti keliolikos minučių eitynėse susikabinusius du vyrus, žinoti, kad tokie kažkur sau laimingai gyvena, ar netikėtai sužinoti, kad tavo tėvas – gėjus ?
Be abejo, čia abiem atvejais kaltas bus homoseksualumas, bet leisk tu jiems gyventi kaip normaliems žmonėms, surengti vienas eitynes per metus ir bent jau gal neliks tos Nematomos pusės – apsimestinio gyvenimo tradicinėj šeimoj, kai tikrai dėl to turi kentėti žmonės.
Nes pagal dabartinius vertinimus kitos išeities jie neturi.
***
Kad jau pradėjau, tai dar keletas minčių
Kodėl mes nesidemonstruojam ?
Kaip vieną iš argumentų, kodėl neturėtų vykti minėtos eitynės, vis žmonės užduoda retorinį klausimą – o kodėl mes, normalūs žmonės, neinam ir nesidemonstruojam ?
O jei paklaustumėm taip: ar kas nors bandytų užrausti paradą už tradicinę šeimą ? Manau, kad prieštaraujančių nebūtų. Be to, gal dabar tiek daug problemų ir kyla, kad niekas panašių eitynių neorganizuoja.
LR Konstitucija
29 Straipsnis
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos kilmės, socialinės padietės, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų pagrindu.
26 Straipsnis
Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
36 straipsnis
Negalima drausti arba trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.
Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.
Tarp kitko
Sako, tokiomis eitynėmis jauni žmonės propoguojami tapti homoseksualais. Abejoju ar tai įmanoma. Čia kaip su tuo vilku: šerk vilką nešėręs, kaip į mišką žiūri, taip ir žiūrės.
Panašiai ir su apsisprendusiu vyru, tuo labiau jaunu – pasakok tu nepasakojęs, kad tikra meilė tik tarp vyru, bet kaip gražiausi sapnai sapnuojasi su moterimis taip ir toliau sapnuosis.
Ne visai į temą
Jei nutiktų stebuklas, ir Vilniuje vyktų homoseksualų paradas, su Elton John, a.a. Fredy Mercury ir kitomis homoseksualiomis įžymybėmis priešakyje, tai būtų bene geriausia, kas gali nutikti Lietuvos kultūriniame gyvenime. Bent jau neprasčiau nei VEKS.
Vaizdai
Jei būsimos eitynės kaitina vaizduotę, tai keletas nuotraukų iš pernai vykusio analogiško renginio Latvijoje:
Rekomenduoju
Ta pačia tema būtina paskaityti porą įdomių įrašų:
Už kabelinę televiziją kiekvieną mėnesį moku 18 litų vien dėl to, kad normaliai galėčiau pažiūrėti krepšinį. Kitais vakarais kabelis atjungiamas, o televizorius kišamas į spintą. Bet jau antrą vakarą to padaryti taip ir nepavyksta, mat vis sutrukdo tiesioginės ledo ritulio transliacijos. Nors eterio programoj aiškiai parašyta:
21:00Basketball. Euroleague 1/4 final. Game 2. Maccabi Electra – Partizan.
Dabar 21:39 ir kol kas vėl ledo ritulys, tiksliau, pertrauka prieš antrąjį pratesimą, kuris truks bent 20 minučių. Tai geriausiu atveju krepšinio transliaciją iš Izraelio įjungs prasidedant 3-iajam kėlinuke.
Praėjusį vakarą dėl to paties nesulaikiau varžybų tarp Olympiacos ir Asseco Prokom. Vėliau atsiprašinėjo, sakė buvo kilusi sumaištis tą vakarą, bet kad nelabai kas keičiasi. Bent jau programoj transliaciją su klaustuku pažymėtų.
Kai už paslaugą moki pinigus, tai norisi ir kokybišką ja gauti.
Be to, alkoholio ir azartinių lošimų reklamos per reklamines pauzes pamatysi beveik visada. Tai vadinasi, lietuviai ir toliau agituojami vartoti alkoholį, žmonės prarado nemokamą krepšinį, o į valstybės biudžetą centukai nekrenta.
Ieškojau šiandien pašte vieno seniai gauto laiško ir atradau kažkada gautą bajerį – matematinį uždavinį (arba galvosūkį, nežinau, kaip teisingiau pavadinti), kurio rezultatai visai įdomūs. Įtariu, esi tokį matęs ir Tu, o jei ne, gali pamėginti:
Pasirenki bet kokį ką nors reiškianti skaičių skaičių (tarkim, kaip rašo uždaviny, kiek kartų per savaitę norėtum eiti pietauti į restoraną);
Dauginį jį iš 2;
Pridedi 5;
Padaugini iš 50;
Jeigu šiemet jau atšventei gimtadienį, pridedi 1760, jei ne – 1759;
Iš gautos sumos atimi savo gimimo metus (pvz: 1987)
Rezultatas – triženklis arba keturženklis skaičius (priklausomai nuo pirmo pasirinkto skaičiaus), kur pirmasis(ieji) nurodo vakarų ėjimo į restoraną skaičių, o paskutinieji du – tavo amžių.
Veikia. Išbandyta. Jei bandei ir įdomu, kaip vyksta, galim paanalizuoti:
Pagal visus punktus parašom reiškinį, kur pirmą laisvą skaičių žymėsim X, o gimimo metus – Y.
(X*2+5)50+1760-Y
Suprastinam:
100x+2010-Y
Aukščiau esanti eilutė ir yra visa magija:
2010-Y nurodo tavo amžių: iš dabartinių metų (2010) atėmęs savo gimimo metus (Y), gausi amžių. Skaičiukai ir veiksmai taip sudėlioti, kad suma, iš kurios atimami gimimo metai, būtų einantieji metai (arba vienais mažiau, jei dar nešventėte gimtadienio): 250+1760;
100x leidžia išvesti palikti pirmą skaičių nepakitusį. Nors padauginus ir gausi šimtus ar tūkstančius, bet pirmas skaitmuo nekis, o atlikus sudėtį paskutiniai du skaitmenys bet kokiu atveju išliks tavo amžius (prie šimtų pridedant dešimtis pirmas skaitmuo nesikeičia), nebent tavo amžius būtų >100.
Jei mokykloj teko spręsti lygtis, manau, esmė aiški.
Su skaičiais pažaisti kartais įdomu. Šiek tiek pagalvojus galima atrasti ne ką prastesnių fokusų nei su kortomis. Kad ir pagal jau aprašytą pavyzdį panaudojus šiek tiek fantazijos galima labai nustebinti draugus.
