Negaliu kategoriškai sakyti, kad tokio nėra, nes paskutinį dešimtmetį visas pergales ir pralaimėjimus lydi jau legendiniai Trys milijonai. Bet juk tai veikiau himnas sportui apskritai. Ir kurtas jis buvo palaikyti Sidnėjaus OŽ visiems dalyvaujantiems sportininkams, tik kad krepšininkų pergalė buvo tokia saldi ir įsimintina, jog ir daina tapo neatskiriama to dalimi.
O kas dar ? Žas, MDM ir G.Saltonas,dar kažkoks iš viso didelis nesusipratimas, … ? Išskyrus pavienių komandų (klubų) himnus daugiau nelabai ką ir pavyksta prisiminti. Apskritai, nė vieno kūrinio, kuris po kurio laiko keltų emocijas ar bent jau būtų prisimenamas kaip himnas.
Net per sutiktuves nelabai turim ką padainuoti į temą. Niekada negalvojau, kad taip pasakysiu, bet išgirdus Kastanedos ir Butkutės dainas per šiemetines krepšininkų sutiktuves, atrodė kad Yva dainuoja tiesiog nuostabiai. O kai nedalyvavo Mikutavičius, net 3000000 jau nebeskambėjo gerai.
Ir svarbiausia, ar Jūs įsivaizduojat, kad patys krepšininkai klausytų kurios nors himno dainos prieš varžybas ? Kad sukiltų adrenalinas, pyktis, paskatintų eiti kovoti iki paskutinių jėgų. Liaudiškai tariant, kad padėtų užsivesti. Tai sorry, bet bet tikrai nemanau, kad su turim dainom tai įmanoma. Nebent būtum kurčias.
Net Lietuvos baikeriai turi kur kas agresyvesnį himną:
Toks jausmas, kad geriausi mūsų muzikantai kažkodėl krepšinio per daug nemėgsta.
Galit sakyti, kad tokios mažos detalės įtakos žaidimo rezultatui neturi, tai ištrauka iš vieno interviu su treneriu Kemzūra:
Prieš svarbias rungtynes žaidėjams rodėte filmo “300 spartiečių” ištraukas. R.Javtokas prisipažino, kad krepšininkus tai labai motyvavo – jie pasijuto kaip žvėrys. Ir tikino, jog tokiu būdu rinktinė buvo motyvuojama pirmą kartą. Tai jūsų idėja?
Pirmą kartą tai panaudojome su Davidu Blattu, kai drauge dirbome (su šiuo amerikiečių treneriu Kęstutis dirbo Sankt Peterburgo “Dinamo” ir Trevizo “Benetton” klubuose – red.). Taip norėjome pažadinti ne žaidėjų patriotizmą, o jų agresyvumą aikštelėje. Pirmos rungtynės pasaulio čempionate, prieš kurias parodėme ištraukas, buvo dvikova su Argentina. Mums reikėjo nusiteikti galvažudiškai. Nebuvau to filmo matęs, bet kai išvydau – per kūną nuėjo šiurpas. Šio filmo frazės (“Atimkit viską, neduokite nieko”), scenos ir kalbos mums labai tiko. Ypatingos svarbos rungtynės, tai – savotiškas karas, sentimentams čia nėra vietos. Ir mums pavyko. Džiaugiuosi, kad sugebėjau rasti teisingus žodžius ir teisingą sistemą. Bet viską padarė žaidėjai.
Kai paminėjo 300, iš karto prisiminiau grupę Manowar – dainuoja apie karą, senovės mūšius ir t.t. O, tiksliau, vieną jų kūrinuką:
Pasiklausykit grojimo, dainavimo manierų. Vien jau ko verti kai kurie teksto žodžiai:
They can’t stop us
Let ‘em try
For heavy metal
We will die!
Cause I need metal in my life
Just like an eagle needs to fly
Play metal louder than hell
Brothers stand beside me, there’s a battle on
Know my words are true
There’s a battle for true metal
They’re marching; they’re marching on
Me and you
Ten thousand strong are here tonight
With twenty thousand fists up in the air
The power of true metal’s calling you
It’s everywhere
Išverčiam tekstą, metal pakeičiam į krepšinis ir beveik turim himną pagal Kemzūros užsakymą. Bent jau nesinorėtų žudytis tokio paklausius prieš varžybas.
Aš labai tikiuosi, kad 2011 čempionato organizatoriai apgalvos viską ir suorganizuos normalų himno konkursą. Ypač, kai iškeltas tikslas žaisti finale, tai palaikymas bus reikalingas visoks.
Nors teko girdėti gandus, kad šiemet himno konkursą yra pasiryžusi organizuoti TV3 su kažkuria komercine radijo stotimi, tai galim nieko rimto ir nesulaukti…
Senokai, net dar visai neįpusėjus rugpjūčiui, su draugu ir kolega Tadu iš Nouhau vieną vakarą sėdėjom ir galvojom, kaip čia šiemet seksis mūsų krepšininkams. Neprognozavom nei pergalių, nei pralaimėjimų, tiesiog diskutavom, kaip vadovaujant naujam treneriui pasikeis žaidimas, kas taps naujais lyderiais, kokių netikėtumų galim sulaukti. Apskritai, norėjosi greičiau sulaukti čempionato ir tos atmosferos, kai naujienų portaluose pagrindinės naujienos apie krepšinį, o ne apie tuos nedorėlius, kurie nuskriaudė šunį ar katę, kai automobiliai puošiasi vėliavėlėmis, o pagrindinės pokalbių temos – apie (ne)sėkmingas rungtynes.
Nepamenu tiksliai kaip mes ten įsidiskutavom, bet gimė idėja A:
Sukurti puslapį, kuris būtų skirtas palaikyti Lietuvos krepšinio rinktinei. Palaikymas labai paprastas – žmonės kuria šūkius, pasakoja, kaip tiki rinktinės žaidimu, koks jiems svarbus krepšinis, gal net linksmai parodijuoja žaidėjus ir t.t. Priklauso nuo fantazijos ir galimybių. Viskas vyksta gal net konkurso forma, kur geriausi video susilaukia atitinkamo dėmesio ir įvertinimo.
Nors viską suplanavom smulkiau, bet idėjos esmė turbūt aiški ir taip. Bent jau mums buvo aišku ir tikėjom, kad krepšininkams bus smagu matyti žmonių optimizmą po Lenkijos košmaro ir, ką čia jau slėpsi, gal kokiam rinktinės rėmėjui projektą parduosim kaip įdomios reklamos idėją .
Kaip ten bebūtų, įtikėjom mes tą vakarą savo idėją ir ėmėmės darbo. Sugalvojom domeną uzlietuva.lt ir pabandėm įsigyti. Kas, pasirodo, nėra taip paprasta, nes domeno, kuriame vartojamas žodis Lietuva, naudojimas yra apribotas įstatymo. Reikia pateikti prašymą, kurį svarsto ir leidimą (ne)išduoda RRT.
Nors blogas jau senokai nebėra toks aktyvus kaip kažkada buvo, tačiau jis dar gyvas ir būtų nuodėmė neprisijungti ir nepaskelbti blogerio deklaracijos, kurią sukūrė ir parašėRokiškis.
Blogerio deklaracija
Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.
Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.
Man svarbios atgalinės nuorodos
Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?
Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis
Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.
Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas
Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.
Elementarios etikos normos
Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.
Deklaracijos reziume
Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.
Belaukiant šiandieninio pusfinalio su JAV, šiek tiek istorijos, sutapimų ir itin lengvų pasvarstymų bandant įspėti, ar lietuviams pavyks peržengti prakeiktąjį pusfinalio barjerą.
O tarptautinių turnyrų pusfinaliuose mes po nepriklausomybės atkūrimo žaidėm 8 kartus (neskaitant šiandieninio su JAV). Rezultatas nelabai smagus – tik 2 laimėti susitikimai. Tarsi prakeikimas – pereini vos ne visą pragarą, bet vieno žingsnio vis pritrūksta.
Paeiliui visi pusfinaliai:
Barselonos Olimpinės žaidynės (1992) – pirmas pusfinalio pralaimėjimas žaidžiant su JAV. Bet turbūt tada niekas apie pergalę ir negalvojo – JAV turėjo pirmąją ir turbūt vienintelę tikrą Dream Team, su pačiu M. Jordan’u priešaky. Pralaimėjo skaudžiai, net 51 tašku, bet lyderiai buvo tausojami kovai dėl bronzos.
Europos krepšinio čempionatas Graikijoje (1995) - pusfinalis laimėtas prieš tada galingus kroatus. Gaila, kad finalas buvo toks skandalingas ir neteisingas.
Atlantos Olimpinės žaidynės (1996) – pusfinalyje neatsilaikė prieš Jugoslaviją. Trūko nedaug, bet, deja, ir teko kautis tik dėl bronzos.
Sidnėjaus Olimpinės žaidynės (2000) – bene įsimintiniausias pusfinalis ir vėl pasibaigęs pralaimėjimu. JAV buvo išgąsdinti ir prispausti kaip reikiant, bet pritrūko tik vieno metimo.
Europos krepšinio čempionatas Švedijoje (2003) – sunkiai, bet pavyko nugalėti prancūzus. Pora firminių Maco tritaškių, perimtas kamuolys iš T. Parker ir lietuviai pagaliau žengė į finalą.
Atėnų Olimpinės žaidynės (2004) - pats gražiausias žaistas rinktinės turnyras. Graikai nušluoti ne ką prastesniu žaidimu nei vakar, padarytos JAV ir dar 4 komandos. O pusfinalį užkerėjo italai.
Europos krepšinio čempionatas Ispanijoje (2007) – dar vienas liūdnai pasibaigęs pusfinalis. Į rinktinę grįžusios žvaigždės buvo nusiteikusios bent jau žaisti finale, bet kelią pastojo rusai.
Pekino Olimpinės žaidynės (2008) – pralaimėjimas Ispanijoj. Baisiai gražios ir atkaklios varžybos, bet per paskutines 5 minutes kažko pritrūko.
Kol kas tiek. 2 iš 8. Arba 1/4. Arba 25%. Arba 0.25.
Bet ! Nėra taip liūdna kaip galėjo pasirodyti, priešingai, viskas kur kas linksmiau, nes:
Rungtynės su JAV vyks rugsėjo 11-ąją. Pamenat kokia tragedija ištiko JAV tą dieną ? Nieko blogo negalvodamas tikiuosi, kad krepšinio aikštelėje lietuvių bus nugriauti visi 12 JAV bokštų.
Rugsėjo 11-osios tragedija vyko prieš devynis metus. Lietuviai pusfinalyje žais 9-ąjį kartą. Manot čia tik šiaip sau sutapimas ?
Pusfinalyje su JAV žaisim trečią kartą. Juk jei jis ir negarantuoja, tai bent jau nemeluoja.
L. Odomas buvo tas žaidėjas, prieš kurį Jasikevičius pataikė Atėnuose tritaškį su bauda ir pradėjo pergalingą solo šou. Beje, tą vienintelį kartą, kai Odomas žaidė už JAV, ši į finalą nepateko.
Lietuviai po fiasko Turkijoje (2001) kitame turnyre (Švedija, 2003) tapo čempionais. Po sunkaus pusfinalio. Pamenat pernai Lenkiją ?
Manot tik tarp kitko 1/4 tarp JAV ir Rusijos per minutės pertraukėlę grojo 3 milijonus ?
JAV kol kas pasaulio čempionate dar nepralaimėjome.
JAV nuo 1994 dar nelaimėjo nė vieno pusfinalio. Tikrai tikrai tikrai negali tokie pasipūtėliai ir nutraukti šią tradiciją.
Ir dar ir dar ir dar. Visi ženklai rodo kad bus įdomu. Aišku, yra ir negerų sutapimų, bet aš optimistas ir jų nematau.
Ir kaip ten bebūtų ir bebus, jau vien tai, kad atsirado proga kilti tokiom mintims, yra nerealu.
Iš Vilniaus pajudėjom jau gerokai po 19 val, kai pirmieji pasirodymai buvo gerokai įsibėgėję. Saulė jau nebe tokia kaitri, nuotaika gera, tai po nepilnos valandos jau stabtelėjome Anykščių pradžioje pasikalbėti su vietiniais draugais. Ilgai netrukom, nes kažkur tolumoje girdėjosi griaudėjanti muzika, taip lyg ir kviesdama greičiau pasiekti galutinį tikslą. Dėl visa ko pasiklausėm kelio iki Dainuvos slėnio, nors to nereikėjo – važiuojant per Anykščius kiekvienoje sankryžoje buvo sudėtos rodyklės su nuorodom į Velnio Akmenį.
Slėnio ir festivalio pašonėj iš karto galima įsitikinti, kad skelbta griežta apsauga nebus tik mitas. Viską juosianti tvora, kelios poros apsaugos darbuotojų įdėmiai tikrina tiek automobilius, tiek kuprines ir krepšius. Iš karto smagus vaizdas – ne vieną kompaniją sėdi prie vartų ir naikina atsinešta alų, nes vidun jo gabentis negalima. Taupydami laiką ir pinigus automobilį paliekam prie vartų esančioj aikštelėj ir žengiam pirmyn. Duodu patikrinti kuprinę, parodau bilietą ir gaunu apyrankę, vėl leidžiu patikrinti daiktus. Apsauga maloni, bet savo, kaip darbuotojų vardą, bando pateisinti visu šimtu procentu.
Beeinant link scenos iš karto pradėjau keikti apyrankes. Žiūriu, kad popierinė, priklijuota, tai galvoju, įšoksiu į upę ir nieko iš jos neliks. Bet, pasirodo, klydau, nes teko ne kartą maudytis (net grįžus po dušu ir pamiršus nusiimti), bet atlaikė kaip priklauso.
Nusileidžiam į patį slėnį, prie scenos, kur jau dalyvius bandė užvestiArgharus. Kaip pirmieji festivaly matomi atlikėjai man skamba neblogai, bet ne tiek, kad nesinorėtų pirmiau įsikurti palapinių miestely. O jame palapinių netrūksta, bet man įdomu tai, kad ramiajame kempinge jų vos ne daugiau nei aktyviajam. Kažkaip galvojosi, kad daugiau žmonių šėls visą festivalį non stop, bet pasibaigus koncertams buvo pakankamai visur ramu. Gal net per ramu. Susiradom vietą pamišky ir netoli paplūdymio, prajuokinom kaimynes kol pastatėm palapinę ir iškeliavom klausyti Dominanz.
Dominanz pasirodymas pakankamai įstrigo. Gali būti dėl to, kad buvo vieni iš tų nedaugelio negroję black/death metalo, kurio man buvo ryškiai per daug. Šiaip jų skambesys buvo pakankamai išskirtinis. Nors rimtesnių improvizacijų (tai ko labiausiai ir norisi per koncertus) taip pat trūko.
1991 metais, kai SSRS iš esmės jau buvo žlugusi, šaltasis karas baigtas, o vakarų kultūra nebebuvo tabu, tuomet dar eilinis ir kasmetinis festivalis Monsters of Rock atkeliavo ir į Rusiją. Į Maskvą, Tušino orouostą, su tikrai neeiliniais sunkiosios muzikos monstrais priešaky – Pantera, Metallica ir AC/DC.
Sunku pasakyti, kad tuo metu jautė ir galvojo gerbėjai, turėję progą po daugelio metų pamatyti ir išgirsti tai, kas seniau buvo pasiekiama paslapčia klausant užsienio radijo stočių ar kontrabandos būdu, bet faktas – tokių buvo daug. Labai daug. Skaičiuoja, kad ~1.5 – 1.7 milijono (!) metalo ir roko ištroškusių žmonių iš Rusijos ir kitų aplinkinių valstybių. Įsivaizduoji? Vos ne puse Lietuvos.
Bet įdomiausia dalis, dėl ko rašau įrašą, kad toje didžiulėje žmonių minioje, per Metallic’os atliekamą Fade to black, vos ne pačiame priekyje matosi nemaža Lietuvos vėliava:
Vadinasi, lietuviai tiek Metallic’ą, tiek kitas žvaigždes matė jau beveik prieš 20 metų. Sugebėjo prasibrauti kur kas arčiau nei likęs milijonas, o vėliavą įamžino AC/DC filme apie koncertą For those about to rock. Didžiuojamės, ane ?
Žemiau ir video, kur ~ 2.00 minutę galima pamatyti ir nuotraukoje sustabdytą epizodą, su plazdančia Lietuvos vėliava:
O gal pats ten buvai ? Gal tėvai, brolis, mama ar dėdė ? Nes būtų įdomu išgirsti ir užrašyti nuotykius tiek koncerte, tiek pakeliui į (iš) jo, kurių, manau, tikrai netrūko…
Futbolo dažniausiai nežiūriu, bet PČ jau trečią kartą buvo labai laukiama išimtis. Nes tai sporto renginys nusileidžiantis nebent Olimpinėms žaidynėms ir sukuriantis neįtikėtiną atmosferą. O ji tikrai neįprasta, jei net lietuviai sugeba suprasti, kad krepšinis nėra sportas numeris vienas, o naujienų portaluose žinių apie futbolą kur kas daugiau nei apie didvyrius žmogžudžius. Jau nekalbant apie visuotines lažybas, ašaras dėl savų favoritų, neįprastus orakulus ir milijonus beprotiškų beprotiškų sirgalių visame pasaulyje. Rodos, tas futbolo kvapas iš PAR užuodžiamas visame pasaulyje. Jūs gi puikiai patys viską žinote, nes juk tai – Futbolas Karalius.
Žvaigždės
Man, kaip senam krepšinio gerbėjui, pavydu ir nuostabu stebėti, kai į nacionalines futbolo rinktines susirenka visi geriausi žaidėjai. Aišku, traumos ir amžius kartais padaro savo, bet čia retai išgirsi, kad futbolininkas nežais rinktinėje, nes pavargo sezono metu, pagaliau susirado gyvenimo meilę, neturi kontrakto ar tiesiog nori pailsėti nuo futbolo. Kokio lygio žvaigždė bebūtų ir kiek milijonų beuždirbtų, bet žaidimas su rinktine čempionatuose yra vienas svarbiausių tikslų karjeroje.
Krepšiny, deja, taip nutinka retai. Beveik visuose čempionatuose galima sudarinėti simbolines rinktines iš tų krepšininkų, kurie atsisako žaisti dėl įvairių priežasčių. Šios vasaros pabaigoje startuos krepšinio PČ. Jau nekalbant apie Lietuvą, be pagrindinių žvaigždžių atvyks JAV (100% pasikeitusi sudėtis), Argentina, Ispanija, Rusija, Graikija ir t.t. Ir kaip tada ne suabejojęs gali sakyti, kad krepšinio PČ – svarbiausias metų krepšinio įvykis ?
Fiba
Daug kas sako, kad tai dėl patriotiškumo, bet aš, nenorėdamas užsipulti žaidėjų, galvoju, kad gal tai Fib’os bėda. Nes krepšininkai, ketverių metų cikle, kiekvieną vasarą turi po svarbų turnyrą: Europos (kito žemyno) Čempionatas – Pasaulio čempionatas – Europos čempionatas – Olimpinės žaidynės ir vėl viskas iš naujo. Futbolininkai tam pačiam cikle tik du: Europos Čempionatas – pertrauka – Pasaulio čempionatas – pertrauka ir vėl iš naujo. Gal tikrai žmonėms per daug krepšinio, o Fib’ai krepšinio prestižą reikėtų gelbėti imant pavyzdį iš Fif’os ? Nors kita vertus, visos futbolo komandos turi pereiti kur kas rimtesnę atranką (krepšinyje į kitą turnyrą gali patekti pagal gerus praėjusio čempionato rezultatus) ir tas rungtynių kiekio skirtumo kiekis nėra toks žymus. Tai kaip manot, kur to problema ?
Dainos
Beje, atradau kelias negirdėtas, bet smagias lietuviškas dainas apie futbolą. Paklausyk, gal patiks:
Nėra teisingos muzikos. Nėra ir blogos muzikos. Yra tik Muzika. Yra tik garsai, kartais balsai ir du variantai – arba tai Muzika, arba tai garsų chaosas. Arba tau Ji patinka, arba tu jos nemėgsti.
Klausantis pop muzikos nėra dvasiškai žlugęs žmogus, o dievinantis metalą ar roką neturėtų į elektronikos gerbėjus žvelgti su užuojauta. Sorry, bet nedrįsk sakyti, kad tu esi intelektualesnis už reperius, nes klausai klasikos. Tavo aštuoniasdešimtmetė močiutė sunkiai girdi tikrai ne dėl to, kad jaunystėje šoko polką, grojant vietinei kaimo kapelai, ir taip nesužinojo, kaip veža rokenrolas.
Nepaversk muzikos politika, kur kiekvienas tikina esantis kažkuo geresnis už likusius. Suprask, kad muzikos stiliai nėra nei priešai, nei konkurentai. Tai tik muzikos dalis – tiek įdomi, tiek savita, tiek baisi. Bet niekuo negeresnė už kitą, jei nekreipsim dėmesio į simpatijas ir antipatijas.
Ok, jau matau, girdžiu, kaip lankstai pirštus ir pamiršęs, kad kalbu apie muziką, o ne muzikantus, vardini atlikėjus, kuriuos muzikantais sunku pavadinti, kad ir koks melomanas bebūtum. Nekokybiška, neskanu. Nei cukrus, nei pipirai. Bet aš gi sakiau, kad ne viskas, kas sklinda per garsiakalbius, yra muzika. Tai tik chaosas. Ir tų atlikėjų net nereikėtų niekaip ir kitaip vertinti. Ignoravimas kartais yra tiesiog nuostabus dalykas. Nežiūrėk televizoriaus, neklausyk kai kurių radijo stočių ir neturėsi priežasties skųstis, kad kišamas nekokybiškas produktas. Linkomanija, youtub’as, TPB ir smalsumas suteikia galimybę pažinti įvairią muziką.
Ir faktas – nebūtų mėgstančių chaoso, nebūtų jis kuriamas. Kad ir kaip žiauriai kartais tai atrodytų, bet, velniai nematė, toleruokim ir tokius. Tiesiog įsivaizduok, kad tavo draugas įsimyli žmogų, kuris tau nei gražus, nei protingas, nei šiaip patinka. Juoda antipatija, kad net matyti nesinori. O draugas įsimylėjęs kaip rodo filmuose ar rašo knygose. Ką daryti ? Nežinau, bet dar vienas faktas – jei esi protingas – toleruosi ir nekreipsi dėmesio. Nes ne tu lova su tuo žmogumi daliniesi. Taip ir su muzika ir chaosu – jei kažkam patinka – tegu.
Be to nepamirškim smegenų ir dažnių. Kodėl ? Nes garsai turi savo dažnius, o smegenys garsus suvokia būtent per juos. Ir kiekvienoj puodynėj vis kitaip – jei itin netoleruoja žemų dažnių – nepatiks vienokia muzika, jei aukštų – kitokia. Dėl to rokas klausomas itin garsiai, klasika – tyliau. Viskas kur kas sudėtingiau, bet esmė tokia. O tai, iš ko tu kartais juokiesi – tik biologija.
O gal, sakai, toleruoji visus stilius, bet pats klausai tik vieną ? Pagirtina, bet ne iki galo. Eksperimentuodamas patirsi daugiau įspūdžių. Pamėgink prabusti su roku, pusryčiaudamas paklausyk kantri, pakeliui į darbą – regi, darbe – popso, per pietus – klasikos, vakarieniaujant – džiazo… ir išgirsi visai kitokią muziką. Mylėk muziką apskritai, o ne jos dalį.
Eksperimentai, žinok, tai į naudą. Naujovių nebijantys muzikantai niekada nepasimiršta ir tobulėja. O tu tiesiog jais lavini savo muzikinį intelektą.
Gerbk atlikėjus, jei jei kuria muzika, o ne chaosą. Nekeik jų vien dėl to, kad tau tiesiog tai nepatinka (daugiau apie tai čia).
Ir svarbiausia: prašau, mylėk muziką apskritai, o ne tik jos dalis, ir tik nesugalvok jos paversti politika.
Mis Europos ir Eurovizijos rengėjai turėtų susivienyti ir konkursą organizuoti kartu. Tokį hibridinį, gerokai sutrumpintą konkursėlį. Nes būtų praktiškai žiūrovams:
Nereikėtų ilgai ir nuobodžiai laukti kada gražuolės pasirodys su bikiniais. Turėtų tris minutes pademonstruoti viską, ką turi ir gali, be to, visom prasmėm įdomus muzikinis fonas – garantuotas.
Prieš įsijungdamas žinotum iš karto ką pamatysi. Nes kai dabar pradedi žiūrėti muzikinį konkursą, pabaigoj jautiesi apgautas. Naujo modelio konkurse bent jau žinotum, kad jei ausys ir nesidžiaugs, tai bent jau akys turės ką veikti.
Ok, aš žinau, kad dalyvauja ne vien moterys. Ir kad ne visus vyrus domina tik moterys, o moteris – vyrai. Bet maža bėda, nes gi turim du pusfinalius: pirmam vieni, antram kiti, o finalas maišytas. O ir šiaip, taisyklės gi negalutinės. Kaip ir tokios idėjos pliusai.
***
O jei rimčiau, tai šiandien po kelių metų pertraukos pas draugus stebėjau Eurovizijos pusfinalį. Šlamštas. Absoliučiai nė viena daina nesukėlė didesnių teigiamų emocijų. Labiausiai dėmesį atkreipė tik dainininkės. Aš suprantu, kokios tai muzikos konkursas, bet kai neišgirsti net originalaus, tai darosi liūdna.
Net sunku patikėti, kad į finalą nepateko InCulto. Prieš pradedant skelbti laimėtojus, net nebuvau pagalvojęs, kad gali nutikti priešingai. Palyginus su kitais dalyviais, jų dainą turėjo įstrigti net klausantis per radiją.
Be to, tik šiandien sužinojau, kad Eurovizijoje negalima groti gyvai. Lenkiu galvą prieš InCulto žemai jau vien dėl to, kad sugalvojo įsinešti žaislinius instrumentus ! Kaip ir dėl visos kitos ironijos.
Žiūrinėjau youtub’ą pasibaigus. Gan nemažai teigiamų komentarų, nors rezultatas ir ne toks, kokio norėtųsi. Ir ne vien lietuvaičių. Įstrigo vienas:
The best song tonight.. hate balkan countries.. i don’t understand them!
We should make a final for them and one for all other “normal” countires
Praėjo beveik porą dienų po Metallic’os koncerto, įspūdžiai ir emocijos aprimo, susistovėjo, tai pats laikas ir man pasidalinti pastebėjimais ir apžvalgėle.
Pradžių pradžia
Važiuojam nuo Žirmūnų link Siemens’o apie 19 val. Matau nuo Akropolio kamštis, mašina prie mašinos, iš karto kyla mintis – žmonių Siemens’e šįvakar bus kaip niekad daug. Išlipu, einu link arenos, įėjimo, atkreipiu dėmesį į besiburiuojančius gerbėjus – nuo užkietėjusių metalistų, jau pliktelėjusių dėdžių, rimtų ponų ir gražuolių, iki paauglių. Pagalvoju, kad iš susirinkusių daug tokių, kurie net nebuvo gimę kai Metallica pradėjo groti. Prisimenu, kaip mažą šiurpindavo sesės turėtas Jump in the Fire kasetės viršelis (kaip ir pati muzika), o dabar laukiu nesulaukiu pasirodymo. Nuostaba. Judu link įėjimo, kur prie vartelių maloniai nustebina apsaugos darbuotoją – prieinu, pakeliu rankas, laukiu kol apžiūrės kišenes, o ji tik paklausia: “Ar nešiesi gerą nuotaiką? ” Man atsakius teigiamai, nusišypso ir sako “Pirmyn”.
Link Scenos
Apsižvalgau ties suvenyrais. Baisia norėtųsi pasipuošti marškinėliais, bet pasižiūriu į kainas, savo piniginę ir iš karto surezgu planą, kad iš Fanstamagorijos nusipirksiu per pus pigiau. Prie vienu išėjimo apžvelgiu 18 juodų fūrų, atgabenusių visą įrangą, dar pavaikštinėju ir pirmyn į areną.
Iš karto akį patraukia ant lubų sumontuotas garsas ir apšvietimas. Didelė konstrukcija šiek tiek primena sraigtasparnio sparnus o gal net erdvėlaivį – santvaros, ratu sukabintas garsas, apšvietimas su žymiaisiais karstais duoda savo šarmo. Scena arenos vidury, kurią jau apsupę patys nekantriausi fanai. Ir nors likus pusvalandžiui iki pirmos apšildančios grupės išėjimo daug sėdimų vietų dar neužimtų, bet prie scenos žmonių daug daug. Galvoju nerizikuosiu, niekur nebeisiu, ir vienam krašte įsitaisau beveik prie pat scenos.
Apšildymas ir Sound Check
Kelios minutės iki 20 val po sceną pradeda vaikščioti Gojira personalas. Tikrina ar viskas sujungta, sudėta į vietas. Patikrinimui sekundei paliečia gitarų stygas, į ką dalis publikos sureaguoja entuziastingais šūksniais. Netrukus prigęsta šviesos ir išeina pati Gojira. Skamba gerai, griežtai, bet garsas ne koks – vokalo beveik nesigirdi. Pagalvoju, jei taip ir per pagrindinį pasirodymą, tai bus liūdnokai. Patys muzikantai scenoje nesnaudžia, energingai keičiasi vietomis scenoje. Įsiminė gitaristas, kai vis pereidamas į kitą scenos pusę galingu mostu ore įsukdavo gitarą. Nors garsas beveik nepagerėjo, bet pirmas metalo gurkšnis jau gomurį apšildė. O kaip kažkas juokavo, “grupė grynai sound check’ui, kad garsistai pasidalintų pirmais įspūdžiais”.
Pertrauka. Išnešami Gojira ir įnešami Fear Factory instrumentai. Dar apmažėja sėdimų vietų, prie scenos konkurencija didesnė. Po nepilno pusvalandžio vėl gęsta šviesos ir įbėga Fear Factory. Galingi ir stambūs vyrukai gal ir ne taip greitai juda scenoje, bet grodami ilgus plaukus pakrato kaip reikiant. Ir garsas jau šiek tiek geresnis. Pora dainų suskambėjo labai gerai, kurios bent jau mano pusėje buvusius gerbėjus apšildė geriau nei visas Gojira pasirodymas. Užskaitom.
Intro
Po Fear Factory vėl pertrauka, bet jau aišku, kad po jos išeis ir Metallica. Sėdimos vietos beveik užsipildė, prie scenos dar didesnė grūstis. Laukiam. 10, 15 minučių, bet nieko, išskyrus personalą ir sound check’ą. Dėmesio susilaukė darbuotojai, kurie nuleistomis virvinėmis kopėčiomis pakilo visam koncertui į palubę reguliuoti apšvietimo. Ne kartą nemažas triukšmas ir aplodismentai kilo įeinant kažkam iš personalo, bet tik kol paaiškėdavo, kad dar teks palaukti. Bet nekantrumas jautėsi - skandavimas “Metallica Metallica”, ilgai trunkanti visos arenos banga. Kažkas mano pusėj užtraukė Ant kalno mūrai ir sulaukė nemažai pritariančių. Vėl banga, vėl šauksmai.
~22:15 gęsta šviesos, pasigirsta tradicinis Metallic’os koncertų intro. Po keliolikos sekundžių sceną raižo lazeriai, o scenoje jau Metallica su “That Was Just Your Life” .
Jausmas geras. Baisiai geras. Rankos nejučiomis kyla į viršų. Šiek tiek neramu, nes vokalo beveik nesigirdi, bet beveik prieš akis Kirkas su gitara, tai per daug nerimauti nėra kada. Tiesa, garsas vis gerėjo su kiekviena daina ir vėliau bent jau stovint prie scenos viskas buvo ok.
Baigiantis dainai James’as sako “Today is your night” ir publika toliau šėlsta. Kita daina vėl iš naujo albumo ” The End Of The Line”. Skamba kietai, jaučiasi energija, bet dabar galiu sakyti, kad dar tik apšilimas.
For Whom The Bell Tolls
Pradėjus skambėti For Whom The Bell Tolls liaudis dar labiau įsiaudrino, o atmosfera įkaito. Matyt padarė savo, kad daina sena ir itin gerai žinoma. Be to, pradėjo žemyn leistis palubėje kabėję karstai su apšvietimu, kas davė savo efektą. Apskritai, energijos atžvilgiu buvo nauja pakopa, o vaizdas įspūdingas.
O greitis toliau nemažėjo – iš karto Fuel ! Prieš akis vienas po kito keičiasi James, Kirkas, Robas. Karšta. Toliau Fade to Black. Pirmoji šiek tiek ramesnė daina. Įtariu, kad jau uždainavo ir tie, kurie seniau tylėjo. Vėl naujų garsų – Broken, Beat And Scarred ir vienas už kitą geresni gabalai – Sad but true, Wherever I May Roam, Welcome home, All Nightmare Long. Oi kaip karšta !
One
Tamsu. Pasigirsta automatų šūvių seriją ir sprogimus imituojantis garsai. Scenoje vis kyla ugnies srovės, nuo kurių iš karto jaučiasi stiprus karštis. Gitaros solo. Taip, užgrojo One. Pateikimo atžvilgiu turbūt buvo pati geriausia.
Kita – Master Of Puppets. Energijos atžvilgiu čia turbūt buvo aukščiausias taškas. Dar dabar girdžiu kaip visi aplinkui rėkia – Obey Your Master ! Dar dabar tebegirdžiu. Fight Fire With Fire – vėl nėra kada atsikvėpti.
Atėjo eilė ir tiems, kas Metallic’ą pažįsta tik iš vienos dainos – Nothing Else Matters. James pasiūlo paklausyti Kirko solo. Vėl tamsa, Kirko solo virsta pirmais Nothing Else Matters akordais. Užsidega žiebtuvėliai, telefonai. Nuo galingos lempos iš aukštai krinta šviesa į gitaristą, o tada visi iš visų jėgų: So close, no matter how far…
Bet čia ne toks koncertas, kad dominuotų lyrika. Enter sandman vėl vėl varo iš proto.
Show must go on
Po Enter sandman tradicinis pirmasis atsisveikinimas. Publika supranta, kad dar per anksti ir tai šūksniais parodo. Grįžta ir pasako, kad eilė vienam iš koverių. Šiandien tai- Am I Evil ? Vėl visi gauna ko norėję. Battery skamba tikrai ne su tikslu parodyti, kad silpsta jėgos. Priešingai.
Now it’s your time to be on the stage sako James ir išrenka paskutinę dainą – Seek and Destroy . Paragina visus kartu dainuoti, o j0 žodžiais: “Tiesiog rėkit kaip aš ir tiek”. Šviesos į salėj susirinkusius gerbėjus, garsas, energija ir visi kaip vienas – searching, seek and destroy ! Pabaigoj iš viršaus pradėjo kristi juodi balionai su grupės logotipu. Nuo mažų iki didelių. Norėdami pagauti tada turbūt pašoko visi. Begaudydami vieną didelį nustūmėm tiesiai į šalią grojusį Kirką.
Atsisveikinimas
Patiko, kad nepasakė, kaip danai būna, “Ačiū Vilnius, you’re amazing “ ir tuoj pat neišbėgo iš arenos. Kelis kartus apėjo visą sceną, išmėtė mediatorius, lazdeles, stiklines, dar apsuko ne vieną ratą ir tik tada jau pasirodymas buvo baigtas. Vis dėl to profesionalai ir darbą atlieka kokybiškai iki galo. Ir apskritai, bendravimo netrūko, vyrai padirbėjo kaip reikiant ir niekas negalėtų pasakyti, kad tiesiog atėjo ir atgrojo. Geros dvi valandos geros muzikos non stop su visais priedais.
Vietoj pabaigos
Kaip kažkas sakė “Pamatysi, rytoj Delfi vienam komentare rašys kad koncertas geras, kitam – blogas, o trečiam visus kam patinka Metallica pasiųs toliau.” Iš ties, garsas vietomis gal nebuvo tobulas, kažkam trūko oro, kitiem maišėsi dėdulės su alum ar neišgirdo Unforgiven, bet čia ne esmė. Tobulai skambančios muzikos klausymui aparatūrą gali įsigyti pats, klausyti vienas, be jokių pašalinių žmonių ir šurmulio, bet niekas neatstos tų emocijų, atmosferos ir žvėriškos jėgos pliūpsnio. Kai grįžti namo skaudančiom kojom, rankom ir kaklu, o atsigulęs vis dar matai, girdi muziką, yra kažkas nerealaus. To neatpirks niekas. Nebent asmeninis cinizmas.
